Patyrusio V.Aleknos ir perspektyviojo A.Gudžiaus kova kaitino aistras jau prieš Lietuvos lengvosios atletikos čempionato, vykusio S.Dariaus ir S.Girėno stadione, pradžią.
Dukart olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas V.Alekna dar nesiruošia padėti disko į lentyną, o prieš ketverius metus pasaulio jaunimo čempionu tapęs A.Gudžius šiemet atrodo itin grėsmingai.
Pavasarį vaikinas taip pat Kaune vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybose diską švystelėjo 66 metrus 11 centimetrų – tai asmeninis jo rekordas. Geresnių rezultatų pasaulyje šiemet pasiekė vos keli atletai.
Prieš savaitę pergalei pasiekti A.Gudžiui užteko 63 metrų 3 centimetrų. Antroje vietoje likęs V.Alekna šįkart geriausiu bandymu įrankį nusviedė 61 metrus 43 centimetrus. Kitam Lietuvos disko metikui V.Alekna oficialiose varžybose nebuvo pralaimėjęs 19 metų.
Jaunasis disko metikas jau dabar vadinamas Lietuvos viltimi 2016 metų Rio de Žaneire (Brazilija) vyksiančiose vasaros olimpinėse žaidynėse.
Iškart po varžybų A.Gudžius pareiškė esąs labai patenkintas iškovota pergale, tačiau ne pasiektu rezultatu.
– Ar galima sakyti, kad prieš savaitę vykusiose varžybose jums labai sekėsi, o V.Aleknai buvo nesėkminga diena? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Gudžiaus.
– Man atrodo, abiem nepasisekė, tačiau man – mažiau. Neparodžiau visų galimybių, rezultatas galėjo būti geresnis. Pasirodymą lėmė daug aplinkybių – ir neįprastai karštas oras, ir pasiruošimas netrukus vyksiančiam Europos lengvosios atletikos čempionatui. Jam sutelkta daugiausia dėmesio.
– Kada pirmą kartą išbandėte disko metimą ir kodėl – juk dauguma paauglių domisi krepšiniu ar futbolu?
– Jokia kita sporto šaka rimtai nesidomėjau, o pasirinkimą daugiausia lėmė mano asmeninės savybės – nesu komandos žmogus. Man nepatinka prisiimti svetimų laimėjimų ar klaidų. Jeigu padarei ką nors negerai, už tai turi pats ir atsakyti.
Gyvenau su tėvais vienkiemyje netoli Vilkijos miestelio, už 30 kilometrų nuo Kauno. Treneriai Vaclovas Kidykas ir Albinas Miliauskas atvyko į mokyklą pasirinkti „žaliavos“. Eidami koridoriuje išvydo mane ir pradėjo aptarinėti, kad esu neblogai sudėtas.
Tuo metu buvau 13 metų, maždaug 170 centimetro ūgio, kresno kūno sudėjimo, nes nemažai dirbau tėvų ūkyje.
Treneriai pakvietė atvažiuoti į Kauną pabandyti rimčiau sportuoti. Iš pradžių pamėginau stumdyti rutulį, vėliau mėčiau diską. Ši rungtis pasirodė smagi, treneriams taip pat patiko mano darbas.
Nežinau, kaip pavadinti šį nutikimą – Dievo pirštu, sėkmės dalyku, o gal likimu. Niekada negalvojau, kad taip galėjo įvykti.
– Tekdavo daug fiziškai dirbti tėvų ūkyje?
– Disko metimas man labiausiai patiko, nes ši sporto šaka reikalauja daug fizinių pastangų, o darbas kaime geriau negu treniruotė treniruoklių salėje. Tėvai gyvena ūkiškai, todėl darbo niekada netrūksta, įpratau prie krūvių.
Turiu pora metų jaunesnę seserį ir 10 metų jaunesnį brolį. Buvau vyriausias vaikas šeimoje, todėl turėjau tėvams padėti atlikti būtiniausius darbus.
– Kaip pavyksta derinti vis didesnį užimtumą sporto arenose su mokslu?
– Lietuvos sporto universitete pasirinkau ištęstines studijas, tikiuosi gauti trenerio diplomą.
Mokslas įdomus, viskas susiję su tuo, ką dabar darau ir ką galėsiu pritaikyti baigęs sportininko karjerą. Praktinė asmeninė patirtis ir universitete įgytos teorinės žinios būtų labai geras mišinys.
Bijau planuoti labai toli į priekį, bet jeigu pasirinksiu trenerio darbą ir atsiras perspektyvių, imlių žmonių, norinčių perimti sukauptas žinias, mielai jomis pasidalysiu. Jaučiu didelį malonumą padėti kitiems žmonėms.
– Jau netrukus išvykstate į Šveicariją, kur rugpjūčio 12–17 dienomis vyks Europos lengvosios atletikos čempionatas. Kokius siekius keliate šiose varžybose?
– Visas sezonas ir pasirengimas buvo skirtas Europos čempionatui.
Ko tikėtis? Niekada nieko nežadu, viskas bus aišku po varžybų. Tikiuosi diską numesti 64–65 metrus ir patekti į geriausiųjų aštuntuką. Šiemet ne kartą pasiekiau tokių rezultatų ir tai nebuvo atsitiktiniai disko skrydžiai. Pavyks numesti toliau, bus tik geriau.
Geras pasirodymas Šveicarijoje lemtų ryškesnį mano vardą pasaulio arenose. Kai sportininkas užima aukštą vietą, iškart pagerėja finansavimas, ir federacijos vadovai būna patenkinti, kad atsirado žmogus, garsinantis šalį, trenerius ir sportininkų rengiančią mokyklą.
– Jaudulio prieš tokias svarbias varžybas jau turbūt neliko, esate įpratęs dalyvauti didelėse tarptautinėse varžybose?
– Didesnis ar mažesnis jaudulys visada juntamas, tai nėra blogai. Be jaudulio negali būti gero rezultato. Jeigu įtampa per didelė ir nepavyksta sutramdyti emocijų, gero rezultato sunku tikėtis, jei per maža – taip pat negerai. Geriausia rasti viduriuką.
– Kur dažniausiai vyksta treniruotės?
– Pagrindinis pasirengimas tiek žiemą, tiek vasarą vyksta Kaune. Pavasarį važiuojame į treniruočių stovyklas užsienyje, kur yra galimybių mėtyti diską lauke.
Dažniausiai Lietuvos rinktinė vyksta į Portugaliją, Ispaniją, kartais į Pietų Afriką, kur labai geros sąlygos sportuoti. Tačiau tokios kelionės brangiai kainuoja, joms užsidirbti reikia rezultatais. Atletų laimėjimai padeda spręsti ir finansavimo reikalus.
Išvykęs į užsienį pakeiti aplinką, o ir treniruočių kokybė aukštesnė, nes visi sportininkai griežčiau laikosi režimo.