Prieš į Lietuvą parveždama aukso (50 m krūtine) ir sidabro (100 m krūtine) medalius iš pasaulio plaukimo čempionato trumpajame take (25 m) Dohoje, paskutinę turnyro dieną ji davė interviu Vokietijos žiniasklaidai.
– Teko skaityti keletą straipsnių, kur buvo teigiama, kad besimokydama plaukti būdama septynerių vos nenuskendote baseine. Ar tai tiesa?
– Ne, ne. Tikrai nenuskendau (Šypsosi.). Tik truputį prigėriau. Taip nutiko todėl, kad įšokau į giliąją baseino dalį jau pačioje pirmoje treniruotėje. Maniau, kad plaukti galiu, tačiau pasirodė, kad ne. Vis dėlto treneris turėjo ilgą pagalbinę lazdą ir mane išgelbėjo.
– Nemetėte plaukimo ir jūsų žvaigždė suspindo vos penkiolikos metų. Ar tikėjotės laimėti auksą Londono olimpinėse žaidynėse?
– Ne, pati buvau labai nustebusi. Mane tai šokiravo. Turbūt tai matėsi iš mano veido po finišo. Buvau maždaug: ką?!
– Kai jums buvo vos ketveri, automobilio avarijoje žuvo mama. Po nelaimės jus augino močiutė Aldona. Ar ji matė jūsų triumfą Londone?
– Ji buvo baseine ir mane palaikė. Prieš tai ji niekada neskrido lėktuvu. Močiutė buvo labai laiminga. Buvome susitikusios varžybų išvakarėse. Man tai buvo dar viena papildoma motyvacija pasirodyti kuo geriau.
– Kaip susitvarkėte su žiniasklaidos dėmesiu po iškovoto olimpinio aukso?
– Iš pradžių buvo keista duoti pirmuosius interviu. Buvau drovi ir išsigandusi. Bet su laikau pripratau prie žurnalistų. Dėmesys tapo darbo dalimi.
– Jums vos septyniolika, bet beveik visas pasaulis jau atpažįsta jūsų veidą. Nesunku?
– Mano gyvenimas labai skiriasi nuo kitų septyniolikmečių merginų. Bet turiu su tuo susitaikyti. Tai mano veiklos dalis. Buvo sunku, bet dabar ėmiau mėgautis visa šia patirtimi: plaukimu, kelionėmis, konkurencija, pažintimis. Esu labai už tai dėkinga.
– Ar pasigendate tokios veiklos, kokia gali užsiimti kitos septyniolikmetės?
– Ne. Aš ir mano komandos draugės – vis dar normalūs žmonės. Aišku, treniruotėms ir plaukimui skiriu prioritetą. Bet svarbu kartais būti ir paprastu žmogumi, ne tik plaukike. Taip pailsėti bent dienai kitai. Po turnyrų svarbu prasiblaškyti.
– Kokia buvo jūsų vaikystė prieš tampant plaukimo žvaigžde?
– Buvau kaip džiunglių vaikas. Augau ten, kur buvo labai daug medžių. Laipiodavau ant medžių kaip ir kiti rajono vaikai. Nebuvau iš tų mergaičių, kurios žaidė lėlėmis ir panašiai. Dažniausiai laiką leisdavau lauke. Taip buvo smagiau.
– Gal buvimas džiunglių vaiku padėjo tapti stipria sportininke?
– Galbūt. Žaisdavau daug futbolo ir krepšinio. Jauna išbandžiau viską. Penkerius metus žaidžiau krepšinį, bet susilaužiau koją ir nusprendžiau baigti. Tuomet grįžau į plaukimą.
– Juk krepšinis populiariausia sporto šaka Lietuvoje.
– Taip, bet man nebuvo taip įdomu jį žaisti. Man krepšinis pasirodė nuobodokas. Kai draugės pramesdavo, aš netgi supykdavau. Manau, nesu gera komandinė žaidėja. Galbūt todėl man taip patinka plaukimas. Baseine galiu išlieti visą savo energiją.
– Dohoje jus palaikė daugybė sirgalių. Kaip apibūdintumėte tokį jausmą?
– Kiek beprotiška, kad taip yra. Žmonės mane atpažįsta. Beveik visuose turnyruose užsienyje susirenka vietinis būrelis lietuvių ir mane palaiko. Pavyzdžiui, į Dohą suskrido lietuviai iš Bahreino ar Dubajaus. Neįtikėtina!
– Kaip dažnai būnate Lietuvoje?
– Negrįžtu į Lietuvą dažnai, nes treniruojuosi Anglijoje. Kai turėsime daugiau laiko, grįšiu aplankyti artimųjų. Todėl apsilankau Lietuvoje keletą kartų per metus.