„Tai buvo viena iš mano svajonių. Svajonės pildosi ir jų būtinai reikia turėti“, – „Lietuvos ryto" televizijai šeštadienį sakė laimingas A.Didžbalis.
Gruzijos sostinėje vykstančiame Senojo žemyno sunkiosios atletikos čempionate lietuvis triumfavo svorio kategorijos iki 94 kg varžybose. Trenerio Broniaus Vyšniausko auklėtinis rovimo rungtyje iškėlė 182 kg, stūmimo rungtyje – 221 kg ir dvikovėje surinko auksinę 403 kg sumą.
Dramatiškose varžybose A.Didžbalis aplenkė septyniolikmetį Rusijos vunderkindą Chetagą Chugajevą, kuris surinko 399 kg ir turėjo tenkintis pirmuoju sidabro medaliu suaugusiųjų varžybose.
- Aurimai, tikriausiai nuo vakar neatsiginate sveikinimų? – naujojo Europos čempiono šeštadienį pasiteiravo „Lietuvos ryto" televizija.
– Nuo vakar pradėjo visi atakuoti. Po truputį po truputį jau baigiu visiems atsakyti.
Visi nuoširdžiai palaikė ir prieš varžybas, ir po jų. Visą laiką malonu sulaukti paramos ir iš šeimos, ir iš draugų. Džiaugiausi.
Aišku, nustebino, kad ir Lietuvos prezidentė, ir Butkevičius (šalies premjeras Algirdas Butkevičius – Red.) pasveikino. Bent jau taip buvo rašyta spaudoje.
- Treneris Bronius Vyšniauskas prieš šį čempionatą nesišvaistė pažadais. Jis sakė, kad Lietuvos rinktinė į Tbilisį išvažiuoja be didelių tikslų ramiai daryti savo darbo. Kokie Jums buvo keliami tikslai?
-- Treneris tikrą tiesą sakė dėl čempionato. Pasiruošimas šioms varžyboms buvo įtemptas ir sunkus.
Po pasaulio čempionato ir mane, ir Žygimantą Staniulį kamavo kelio skausmai. Tai tikrai apsunkino visą mūsų pasiruošimą ir labai atsiliepė darbinėms nuotaikoms.
Bet likus iki Europos čempionato porai savaičių, regis, viskas susitvarkė. Pakilo ir ūpas, todėl tikėjau, kad viskas seksis gerai.
Treneris manė, kad Tbilisyje pasirodysime kukliau. Bet Kazachstane laimėjau trečiąją vietą (2014 metų pasaulio čempionate – Red.), todėl tokios pat prabos medalio jau nesinorėjo iš Europos čempionato parsivežti.
Negaliu pasakyti, kad pilnai išnaudojau visas savo galimybes, bet esu patenkintas, kaip viskas susiklostė.
Džiaugiuosi nauju titulu.
- Rovimo rungtyje net mėginote šturmuoti pasaulio rekordą. Kai jau po antrojo bandymo sužinojote, kad laimėjote mažąjį auksą, norėjosi dar daugiau?
– Taip, ir pats apie tai iš anksto jau galvojau. Planavau, jog jeigu iškelsiu 182 kg ar 183 kg ir būsiu atsiplėšęs nuo kitų varžovų, tuomet šturmuosiu pasaulio rekordą.
Nesu nusivylęs tuo bandymu. Padariau nedidelę klaidelę, bet buvo realu sėkmingai iškelti tą svorį.
Tikrai tai nebuvo mėginimas iš paskutiniųjų jėgų. Iškėliau svorį į viršų, tačiau pritrūko šiek tiek sėkmės ir technikos, kad viską atlikčiau iki galo.
- Ar stūmimo rungtyje viskas klostėsi taip, kaip planavote? Ar tikėjotės tokios konkurencijos iš septyniolikmečio Rusijos atleto?
– Su šiuo rusu varžybose susidūriau pirmą kartą. Bet buvau užtikrintas, kad galiu viską padaryti ir rusas neišplės iš manęs pergalės.
Jau po antrojo stūmimo bandymo supratau, kad tikrai pasitaikė nebloga diena, kai galiu gerai pasirodyti savo rungtyje. Ir kaip matėte, viskas pavyko.
- Stūmime jau po antrojo bandymo net atlikote pergalingą salto. Tikėjotės, kad iškelto svorio jau užteks pergalei?
-- Jaučiausi labai gerai. Fizinės jėgos man tikrai netrūko.
Tikrai nebuvau garantuotas, kad pergalei užteks 217 kg, todėl buvau rimtai nusiteikęs ir trečiajam bandymui.
Galbūt ir tas medalis yra saldesnis, kai ant pakylos verda rimtesnė kova. O ne tik atėjai, svorį iškėlei ir pasiėmei medalį. Buvau nusiteikęs, kad teks atlikti ir trečiąjį bandymą.
- Ką galvojote, kai Jūsų garbei aidėjo Lietuvos himnas?
– Buvo tikrai malonu. Sunku nupasakoti visas emocijas.
Man iki šiol yra įstrigę Ramūno Vyšniausko žodžiai: verta aukoti visą gyvenimą, kad užliptum ant pjedestalo ir bent keletą sekundžių išgirstum savo šalies himną.
Tai tikrai prasmingi žodžiai. Sunku kalbėti apie tokias akimirkas, nes tikrai įdedi daug savęs į šias pergales. Juk ne per vieną dieną ar dvi savaites tampi Europos čempionu ar pasaulio čempionato prizininku.
Puikiai suprantu, kaip buvo sunku Ramūnui atlaikyti lyderio naštą. Tikrai sunki našta, kai visi iš tavęs daug tikisi. Vieni supranta, kai tau nepasiseka, o kiti iš to neretai ir pasišaipo.
Bet dabar užplūdo daug teigiamų emocijų. Labai smagu, kad per varžybas net buvo paleisti Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“, kai ėjom kelti svorių. Ši daina papildomai užvedė, o ir publika salėje super palaikė.
- Specialiai iš anksto paprašėte paleisti „Tris milijonus“?
– Ne, bet kiek pastebėjau, muzika priklausė nuo atleto valstybės. Kai rusai ėjo, leido rusišką, kai lenkai – lenkišką, o mums uždėdavo „Tris milijonus“. Buvo smagu tai girdėti.
- Ar šis Europos auksas Jums vertingesnis už pasaulio bronzą ir kitus jau iškovotus titulus?
– Tai buvo viena iš mano svajonių. Svajonės pildosi ir jų būtinai reikia turėti.
Bet šis aukso medalis – negaliu sakyti, kad jis pats saldžiausias. Turiu dar daug svajonių ir daug noro tobulėti. Noriu kelti žymiai didesnius svorius. O kai jau ateis ta diena, kai pajusiu ribą, tada bus aišku, kas yra skaniausia.
Visiems sportininkams svarbiausias yra olimpiados medalis. Žinoma, Europos čempiono titulas – malonu.
Bet suprantu, kad tai tik dar vienas postūmis toliau sunkiai ruoštis būsimoms varžyboms. Reikės įdėti dar daug darbo.
Todėl dabar nenoriu išskirti nė vieno medalio. Džiaugiuosi ir tiek.
