Per visą vasaros EYOF istoriją lietuviai nebuvo laimėję medalių tik 1991 (dar nedalyvavo) ir 1993 metais. Nuo 1995-ųjų buvo iškovota daugiau nei 40 apdovanojimų, bet šįkart taupyklė liko tuščia.
Šeštadienį pasibaigusiame 13-ajame vasaros festivalyje arčiausiai prizinės vietos buvo lengvaatletė Agnė Jonkutė, kuri liko ketvirta ir rutulio stūmimo, ir disko metimo rungtyse.
5-ąją vietą iškovojo šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė ir trys dziudo kovotojai – Donatas Sabonis, Miglė Julija Dudėnaitė ir Antanas Kmieliauskas.
Latvija pelnė 3 sidabro (visi lengvaatlečių), Estija – 1 aukso (plaukikas), Baltarusija – 7 (3 aukso, 4 bronzos), Lenkija – 9 (1, 3, 5).
Geriausiai pasirodė Rusija – 37 (17, 9, 11), Italija – 23 (11, 2, 10) ir Prancūzija – 22 (9, 5, 8).
Nustebino mažytės Slovėnija – 16 (5, 6, 5) ir Moldova – 7 (5, 2, 0).
Lietuva ir Portugalija atsidūrė ten pat kur Albanija, Andora, Armėnija, Islandija, Kosovas, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Makedonija ir San Marinas.
Iš 50 šalių medalius pelnė 37.
Skirtingai nei 2013 metais Utreche (Olandija) ar pernai jaunimo olimpiadoje Nandzinge (Kinija) LTOK prezidentė nespinduliavo džiaugsmu.
– Ko tikėjotės ir ką gavote Tbilisyje? - lrytas.lt paklausė LTOK prezidentės.
– Visi visada nori medalių, nes tai yra pagrindinis sportininko pasiekimų įvertinimas. Tikrai liūdna, kad tų medalių šiemet neturime, bet vistiek yra kuo pasidžiaugti.
Tokio amžiaus sportininkų rezultatus prognozuoti labai sunku. Net specialistai nesiryžo to daryti.
Yra neblogų rezultatų, nes dziudo imtynininkai net tris kartus buvo per žingsnį, pralaimėjo kovas dėl bronzos.
Mūsų vėliavnešė Agnė Jonkutė užėmė dvi ketvirtąsias vietas. Labai svarbu, kad ji abiejose rungtyse pagerino savo asmeninį rezultatą.
Tai, kad medalių neturime, ne tik liūdina, bet ir verčia susimąstyti, kodėl taip yra?
Turime geros patirtie centralizuotai rengtis olimpiadoms, tai perėmė kaimynai latviai, estai, prieš kuriuos visada laimėdavome festivaliuose.
Deja, valstybė jaunųjų sportininkų centralizuotai neruošia. Dėmesys jų rengimui yra tikrai per mažas.
- Bet LTOK skyrė pasirengimui ir dalyvavimui 170 tūkst. eurų. Skeptikai pasakytų, kad pinigai išmesti į balą, jei nėra medalių.
– Tikrai negaila tų pinigų. Tai investicija į mūsų jaunimą, į mūsų sporto ateitį.
Labai norisi, kad jie toliau sportuotų ir siektų aukštumų.
Net jei jie netaps garsiais sportininkais, dalyvavimas tokiose varžybose bus didžiulis paskatinimas sportuoti, mėgti sportą ir jį palaikyti.
Tbilisyje man teko kelis kartus įteikinėti apdovanojimus ir matyti prizininkų emocijas. Jos tikros, stiprios ir labai svarbios tiems jauniems žmonėms.
Todėl tikrai negaila išlaidų.
- Jei nematėte, sunkiai atspėsite, kas Tbilisyje laimėjo mūsų tautinės sporto šakos varžybas. Galima įsivaizduoti, kokia šventė bus Bosnijoje po krepšininkų pergalės prieš ispanus. Latviai liko ketvirti, o lietuviai net nedalyvavo, nes pernai prastai pasirodė Europos 16-mečių čempionate. Ar tai, kad antrąkart iš eilės neturime nė vienos komandos, nėra signalas apie krizę žaidimų sporto šakose?
– Manau, kad reikia kalbėti apie visų jaunųjų sportininkų rengimo krizę.
Krepšinis pas mus yra išskirtinis, jį sunku lyginti su kitomis sporto šakomis. Tačiau tendencija nedžiuginanti.
Jei anksčiau tris kartus turėjome čempionus, dabar jie vėl nepateko.
Jei net krepšinis nepatenka, tai verta susimąstyti, ką mes turime. Tai yra nuosmukis, todėl reikia kalbėti apie tai, kad pinigų trūksta ne tik apie sporto mokykloms, bet ir sporto šakų federacijoms.
Situacija tokia, kad net pasirengimui Rio de Žaneiro olimpiadai trūksta pinigų.
- Kai kurie treneriai kalbėjo, kad pasirengimas festivaliams paskutiniais metais yra gaisro gesinimas.
– Tas gaisras bręsta jau seniai. Pažiūrėkime pagal ūkio šakas, kiek sportui skiriama pinigų.
Kai kalbame apie tai, nesinori prisišnekėti ir gąsdinti, kad rezultatai blogės. Nes kai šnekos nepasiteisina, sakoma, kad be reikalo kranksėjome.
Bet akivaizdu, kad sportas Lietuvoje neina klestėjimo keliu.
Aukštų rezultatų dar turime, bet jų galėtų būti gerokai daugiau.
Svarbūs ne tik medaliai, bet ir bendras požiūris į jaunimo ir tautos sveikatą. Kai palygini ligonių kasų ir sporto biudžetą, norisi verkti.
- Pastaruoju metu LTOK rengia labai daug akcijų ir konkursų jaunimui. Čia jau bandymas vytis traukinį?
– Viskas labai susiję. Nesupratu, kas ir kodėl nubrėžė raudoną liniją tarp masinio ir didžiojo sporto. Vienas be kito negali klestėti.
Didysis sportas yra pavyzdys jaunimui ir paskatinimas. Po didesnių laimėjimų visada atsiranda susidomėjimas iškilusiomis sporto šakomis.
- Kaip vertinate Gruzijos pastangas rengti olimpinį festivalį?
– Tikrai gerai. Jie pasistatė nedideles, bet labai funkcionalias nebrangias sporto bazes, kurios jiems pravers ateityje.
Nedidelių nesusipratimų buvo, bet gruzinai labai nuoširdūs.
Didžiausias trūkumas buvo punktualumo stoka, bet festivalis pavyko, jis surengtas vykusiai ir gerai.
Tokių varžybas rengimas yra ir noras išgarsinti šalį, ir paskatinti sporto vystymąsi. Tai padaryta ne vienam renginiui, o yra didžiulė investicija į tautos ateitį.
- Jei Gruzija sugebėjo, tai gal ir Lietuva galėtų ryžtis rengti olimpinį festivalį?
– Nebūtų lengva. Viskas priklauso nuo valstybės požiūrio.
Jei mes negalėjome gauti papildomo milijono – dar litų – lėšų pasirengimui olimpiadai ar 10 milijonų litų visoms federacijoms, tai neverta tikėtis, kad politikai ryžtųsi investuoti į tokį renginį.