Mano nuomone, viena iš pagrindinių konflikto priežasčių yra ta, kad šiuo metu nėra aišku, kokią dalį sporto vystymo programų turi dengti valstybės biudžetas, ir kokią – KKSRF, kuris buvo sukurtas kaip papildantis biudžetinį finansavimą, ypač finansuojant sveikatinimo, masinio sportavimo, moksleivių, neįgalių sporto ir pan. programas.
Anksčiau tie dalykai buvo gana aiškiai sudėlioti, tačiau dėl 2008 metų krizės sumažėjus biudžeto asignavimams fondui teko ir dabar tenka kur kas didesnis krūvis ir atsakomybė, negu kadaise buvo užmanyta. Dangstant biudžetines skyles, manau, buvo pažeistas ir įstatymas, reglamentuojantis fondo lėšų skyrimo kryptis. Manau, esamas modelis, kuomet fondui uždėta prievolė finansuoti viską, neleidžia užtikrinti reikalaujamo skaidrumo, nepriklausomai nuo tarybos formavimo principų arba jos sudėties.
Nėra tokio eksperto, kuris prilygtų Dievui ir pasakytų, kad šitą programą turime remti, nes ji yra geresnė už aną programą. Visuomet galima pasakyti, kad toks vertinimas yra neskaidrus, įtakotas. O poreikis finansavimui yra milžiniškas, absoliučiai neadekvatus fondo disponuojamų lėšų kiekiui.
Dėl to būtina tiksliau apibrėžti, kam fondas yra skirtas, ir „nekabinti ant jo“ visų poreikių. Iš esmės fondo lėšos turėtų būti skiriamos dviems pagrindiniams poreikiams tenkinti. Pusė fondo lėšų turėtų būti skiriama šeimų, bendruomenių, seniūnijų sporto projektams remti, vaikų sporto ir fiziniam aktyvumui skatinti, savivaldybių sporto bazių ir aikštelių plėtrai – čia taip pat svarbu įvertinti išteklius, kuriuos sveikatingumui ir sportui gali skirti pačios savivaldybės. Kita pusė lėšų turėtų būti skiriama sporto federacijų veiklai pagyvinti.
Biudžetas galėtų užtikrinti federacijų pagrindinius poreikius, o fondas – tą federacijų veiklos dalį, kuri susijusi su masiniu sportu, sportinės pamainos auginimu. Tai, kad federacijų veiklos finasavimas dabar taip stipriai priklausomas nuo fondo, nėra gerai.
Kaip valstybės ir sporto organizacijų bendradarbiavimo modelio klausimai sprendžiami kitur Europoje? Skandinavijoje ir daugelyje kitų Europos valstybių didžioji dalis veiklos, išteklių ir atsakomybių atitenka visuomeniniam sektoriui, kurį reprezentuoja olimpiniai komitetai ir jų koordinuojamos federacijos, asociacijos ir jų sąjungos. Daugelyje valstybių olimpiniai komitetai jungiasi su federacijų sąjungomis ir autonomiškai valdo lėšas, ateinančias iš lošimų ir akcizų. Pietinėse Europos valstybėse didesnį vaidmenį vaidina valstybinės sporto institucijos, jų svoris reguliuojant sporto procesus, yra didesnis.
Lietuva pasirinko mišrų modelį: buvo siekiama išsaugoti sporto mokymo įstaigas, kurios dirba pakankamai efektyviai, ir kartu plėtoti sporto federacijas bei visuomeninį sporto sektorių. Šiame modelyje ypač svarbus yra sporto vadovų ir organizacijų sugebėjimas išdiskutuoti ir įvardinti prioritetus bei įtraukti visus dalyvius į jų įgyvendinimą.
Jeigu sporto bendruomenė yra įtraukiama į tai, ji gana ramiai gyvena, t.y. sporto organizacijos yra užtikrintos, kad galės ramiai vykdyti numatytas varžybas, šventes ir kitokias priemones, kurioms gaus numatytą finansavimą. Valdžios ir visuomeninio sektoriaus tamprus permanentinis dialogas yra būtinas!
Diskusijoje, kurios liudininkais šiuo metu esame, taip pat išryškėjo ir kai kurių partijų ir politikų noras daryti tiesioginę įtaką sporto procesams. Aš esu už tai, kad sportas, kaip tarpžinybinė sfera, turėtų institucinį ryšį su politika t.y. būtų priklausomas nuo politinius įgaliojimus turinčios Vyriausybės ir jos programos.
Įvyks rinkimai, ateis nauja Vyriausybė, bus patvirtinta nauja programa – tada ir sporto politikoje yra galimi adekvatūs pokyčiai. Atskirų partijų bandymai tiesiogiai įtakoti ar valdyti procesus, sukurti autonomiškas kunigaikštystes, gali gerokai sujaukti šią logišką schemą, nukreipti nuo Vyriausybės programos tikslų.
Noriu atkreipti dėmesį dėmesį ir į tokią dažnai pasitaikančią valstybės institucijų bėdą, kuomet jos vienu metu ir vykdo veiklą, ir ją prižiūri. KKSD neturėtų vykdyti konkrečių priemonių. Jis turi formuoti politiką siūlydamas vieną ar kitą sporto vystymo kryptį, vieną ar kitą programą (priemonę), tačiau pats neturėtų užsiimti jų vykdymu. Tas priemones turi vykdyti sporto federacijos, teikdamos savo pasiūlymus, paraiškas ir gaudamos finansavimą jų realizavimui. KKSD tuo atveju galėtų objektyviau įvertinti federacijų veiklos efektyvumą, užtikrinti kontrolės funkciją.
Tačiau tam, kad KKSD galėtų kompetetingai vykdyti sporto politikos formavimo ir sektoriaus priežiūros funkciją, institucijai reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai. O realybė yra tokia, kad jų kompetencija ne visada atitinka poreikius, sporto srities išmanymas nėra pakankamai gilus. Dabartinis KKSD vadovas lyg ir aktyviai palaiko dialogą su federacijomis, daug diskutuoja, bet visi laukia, kokie žingsniai bus padaryti pasibaigus diskusijoms – ir jų neretai nesulaukiama.
Vadyboje, kaip ir kitur, daug lemia detalės, kaip išmaniai sugebama išspręsti konkrečias problemas. Tarkim, kur kas svarbesnis gebėjimas sutelkti finansavimą iš įvairių šaltinių, negu būti tuo vieninteliu šaltiniu. Daug dalykų galima nuveikti, kombinuojant savivaldybių ir KKSD išteklius. Arba imkim federacijų sritį: stiprios federacijos gali tvarkytis savarankiškai, mažesnes gi federacijas būtina pastūmėti į glaudesnę kooperaciją ir tarpusavio bendradarbiavimą.
Taip pat siūlyčiau pakeisti atskaitos sistemą, vertinant sporto projektų finansavimą. Dabar skiriant lėšas, sporto bendruomenė labiausiai koncentruojasi į klausimą, kas gavo ir kas negavo, kodėl negavo, ar skaidriai ar neskaidriai buvo priimti sprendimai. Tai yra, stengiamasi akcentuoti tai, kas niekad negalės būti idealu, nes visad bus tokių, kurie negaus pinigų ir viešai kels klausimus dėl skaidrumo.
Aš norėčiau akcentuoti visiškai kitą aspektą – lėšų panaudojimo efektyvumą. Šiuo metu kontrolės mechanizmas iš valstybės pusės gana prastas, kas daugiausiai pasireiškia per tai, kad nėra kvalifikuotai analizuojama ir vertinama, kokią pridėtinę vertė sukūrė vienai ar kitai programai ar projektui skirtos lėšos. Mes veikiame labai neanalitiškai. Manau, ši vadybinė bėda vienodai lydi ir departamentą, ir visuomenines sporto organizacijas. Kaunamasi dėl finansavimo, bet visiškai nevertinama, kaip jis panaudojamas.
Na o žiūrint strategiškai, manau, tik platus politinis susitarimas gali padėti išspręsti šiuo metu kilusius nesutarimus. Turi būti taika, turim vienyti savo pajėgas, o ne jas skaldyti. Manau, dabartinėje situacijoje būtų tikslinga grįžti prie Sporto forumo idėjos, t.y. organizuoti plačiai atstovaujamą forumą, kuriame būtų išsakytos ir aptartos visos šiuo metu susikaupusios problemos, ir rastas bendras vardiklis, derinantis valstybinį ir visuomeninį požiūrį į kūno kultūrą ir sportą.
Tokie anskčiau organizuoti forumai leisdavo kas keli metai visiems bendrai apžvelgti situaciją, kartu pamatyti ją atskirais pjūviais, kas vyksta moksleivių, studentų, profesionaliame sporte, sporto moksle, sporto medicinoje ir, kas labai svarbu, išsisakyti visiems, pateikti savo idėjas, mintis, argumentus. Šiuo metu, užsitęsus susiskaldymui sporto bendruomenėje, manau, toks poreikis vėl iškyla. Nuo emocijų būtina pereiti prie racionalių diskusijų, analize ir protu paremtos politikos.
Prof. habil. dr. Algirdas Raslanas yra LEU Sporto ir sveikatos fakulteto tarybos pirmininkas
