Prisiminimai apie prieš daugiau nei 3 metus vykusią kovą su latviu yra nekokie, tačiau tai tik veda Karolį pirmyn ir motyvuoja.
„Po to pralaimėjimo, kai sėdėjau vienas salės kamputyje, daviau sau žodį, jog daugiau niekada taip nepasiduosiu ir visąlaik eisiu iki galo“,- užtikrintai sako sporto klubo „Titanas“ atstovas.
– Kaip jaučiatės prieš, galima teigti, revanšinę kovą su Vitalijumi Burjakovu?
– Jaučiuosi neblogai, pasiruošimas jau įpusėjo, labai laukiu šio revanšo.
– Kokie prisiminimai iš 2012 metų dvikovos?
– Prisiminimai tikrai blogi. Manau, kad tai buvo prasčiausia mano kova. Tada buvau palaužtas fiziškai ir morališkai, po antrojo nokdauno net nebenorėjau stotis. Laukiau tik akimirkos, kol šis košmaras baigsis.
– Kokios mintys apėmė tuomet, kai teisėjas iškėlė priešininko ranką? Ar norėjote revanšo?
– Tą minutę apėmė gėdos jausmas. Ne dėl to, kad pralaimėjau, bet dėl to, kaip pralaimėjau. Dar palaikyti atvykę buvo mano draugai ir tėtis, tad jaučiausi juos nuvylęs. Tuo metu nenorėjau jokio revanšo, po kovos nuėjau į salės kampą ir atsisėdęs kampe daug mąsčiau…
– Praėjo daugiau nei treji metai, tad tiek jūsų, tiek Vitalijaus patirtis ringe padidėjo. Ko tikėtis žiūrovams?
– Tiesa, patirties sukaupėme abu, nors ir tada jis buvo jau nemažai patyręs kovotojas. Manau, žiūrovai žino, ko tikėtis iš mano kovų (šypsosi). Galvoju, kad per jas nebūna nuobodu, tad ši bus ne išimtis. Tai revanšas prieš stiprų varžovą, todėl bus tikrai karšta.
– Kodėl šį kartą turėtumėte laimėti jūs?
– Pirmiausia, per šį laiką turėjau tikrai nemažai kovų su stipriais varžovais, patirtis didėjo, jau ir technika pasikeitusi – smūginis arsenalas visai kitoks nei tada.
Svarbiausia tai, kad po to pralaimėjimo, kai sėdėjau vienas salės kamputyje, daviau sau žodį, jog daugiau niekada taip nepasiduosiu ir visąlaik eisiu iki galo, bandysiu išplėšti pergalę net paskutinėmis kovos sekundėmis. Todėl tikiu, kad šį kartą scenarijus bus kitoks. Negaliu nuvilti.
– Trumpai papasakokite, ką nuveikėte sportiniame gyvenime nuo rudens turnyro iki dabar?
– Tiesą pasakius, nelabai buvo ką, nes per tikrai įtemptą kovą su baltarusiu rudenį man lūžo ranka, kuri ilgai gijo. Reikėjo laiko atsistatymui, ramybės. Nors ir dabar jaučiu pastovų skausmą...
– Kiek laiko skirsite pasiruošimui kovo 19 dienos kovai?
– Kaip visuomet, mano pasiruošimas nėra toks ilgas, kiek intensyvus. Jis trunka 10 – 12 savaičių. Kažkada minėjau, kad norėtųsi ilgesnio ir kokybiškesnio, bet turiu žmoną, dukrą, kurios man yra pirmoje vietoje, todėl negaliu sau leisti, kad ši mano brangi aistra atimtų laiką ir pinigus iš šeimos.
– Kokios bus likusios trys savaitės? Ar tuo laikotarpiu nebūnate irzlus, šeimai nesunku būti šalia jūsų?
– Šios savaitės eilinės, tačiau paskutinė tikrai būna kitokia. Būsima kova vis dažniau pradeda lįsti į galvą, o dar ir likusiu viršsvoriu reikia atsikratyt prieš svėrimus. Pavyzdžiui, šeima valgo kažką skanaus, o tu susiraukęs sėdi šalia ir valgai virtą vištienos krūtinėlę su brokoliais. Natūralu, kad paskutinėmis dienomis įtampa tvyro ore, bet tokia ta mūsų realybė (juokiasi).