Jis renkasi snieglentę, su kuria įveikia ne tik Liepaklnio kalną, bet ir nuolat vyksta į Alpes ar kitas kalnuotas vietas su draugais.
„Kalnuose ne tik čiuožiu nuo ryto iki vakaro, tačiau ten ir medituoju. Man tai yra pats geriausias poilsis, kuris lenkia šiltų kraštų keliones“, – pripažįsta treneris.
Meditacija jam – nesvetima, o su jos teikiama nauda supažindina ir savo klientus. P.Ratkevičius įsitikinęs – meditacija padeda pasiekti geresnius rezultatus sporto salėje ir suteikia naujų spalvų gyvenimui.
– Kada susidomėjote slidinėjimu ir kodėl?, – Lrytas.lt paklausė P.Ratkevičiaus.
– Slidinėti aktyviau pradėjau, kai prieš gal dešimt metų nuvykome su šeima į Latviją. Kalnas atrodė labai didelis ir įspūdingas, nes didesnio iki tol nebuvau matęs. Iki tos akimirkos buvau slidinėjęs tik nuo mokyklos kalniuko ir su medinėmis slidėmis, tad geresnis inventorius bei milžiniškas kalnas stipriai padidino susidomėjimą. Keletą metų bandžiau tiek slides, tiek snieglentę, tačiau jau 7 metus čiuožiu tik su snieglente.
– Kur dažniausiai vykstate slidinėti – užtenka ir Lietuvos ar renkatės užsienio valstybes?
– Labai džiugu, kad mūsų Liepkalnis atsinaujino, tad jei oro sąlygos leidžia, kartą į savaitę visada ten praleidžiu pora valandų. Tai yra puiku, nes nuvykti užtrunka 15 minučių, o patiriamas malonumas didelis. Kadangi viena puse čiuožiu geriau nei kita, Liepkalnyje daugiausiai treniruojų atsiliekančią pusę.
Tačiau kiekvienais metais vykstu į Alpes. Kalnuose ne tik čiuožiu nuo ryto iki vakaro, tačiau ten ir medituoju. Man tai yra pats geriausias poilsis, kuris lenkia šiltų kraštų keliones.
– Vykstate vienas ar su kompanija?
– Esu tas, kuriam čiuožiant reikalinga kompanija. Labai smagu, kai su draugais lekiame nuo kalno su puikia nuotaika, o sustoję kavinėje išgeriame arbatos, kvėpuojame grynu oru, grožimės kalnais, saule. Tai nuostabu.
– Tai gana pavojingas sportas, kuriame galima patirti traumų. Pavyksta jų išvengti ir tinkamai apskaičiuoti jėgas?
– Sutinku, kad šis sportas yra gan pavojingas, tad kuo toliau, tuo labiau save saugau. Dar prieš keletą metų kiekvienais metais didindavau greitį trasose, vis svajojau, kad jau neužilgo pradėsiu bandyti šokinėti nuo tramplynų. Bet.. Labai džiaugiuosi, kad pradėjau „senti“.
Supratau, kad man to visiškai nereikia, kad patirčiau malonumą slidinėjime. Nebesirenku juodų trasų, apie tramplynus net negalvoju. Niekam nenoriu nieko įrodyti. Taip stipriai sumažinu traumų tikimybę, nes nebečiuožiu „ant ribos“.
– Ar slidinėjime padeda treniruoklių salėje išlavintas kūnas?
– Žinoma padeda. Net savaitę čiuožiant kalnuose kojų raumenys visiškai nepavargsta, jos gali atlaikyt didelius krūvius. Gal labiau paskauda pėdų raumenis, kurių atskirai salėje netreniruoju.
– Slidinėjimas – geras būdas pakeisti pabodusias kardio treniruotes?
– Žiūrint iš lengvojo kultūrizmo pusės slidinėjimas nėra labai naudingas dalykas raumenims, nes 7-8 valandos kardio per dieną stipriai ardo raumenyną. Šiuo atveju kalbu konkrečiai apie save, tikslingai užsiimančiu lengvuoju kultūrizmu.
Mažiau sportuojantis bei tokių tikslų neturintis žmogus skirtumo veidrodyje nematytų. Po savaitės aš grįžtu numetęs svorio. Tačiau pora savaičių tikslingo darbo salėje bei mitybos laikymosi ir formos atsistato.
Kalbant iš sveikatingumo pusės – tai yra labai teigiamas dalykas, nes kūnas tampa ne tik tvirtas bei stiprus, tačiau ir ištvermingesnis.
– Kiek prireikė laiko, kad perprastumėte slidinėjimo techniką?
– Kadangi prieš dešimt metų buvau visiškas bebaimis kalnams ir rinkdavausi trasas ne pagal savo lygį, išmokau labai greitai. Užteko vienos savaitės Alpėse, kuomet pirmą kartą gyvenime atsistojau ant snieglentės, ir jau lėkiau nuo juodų trasų. Puiku, kad nieko nesusilaužiau, tačiau jei pradėčiau mokytis dabar, taip tikrai nesielgčiau ir manau mokymasis užtruktų ilgiau.
