Garsiausia Lietuvos plaukikė į Rio de Žaneiro žaidynes vyks kaip favoritė, nors dar prieš pusmetį apskritai negalėjo plaukti.
R.Meilutytė retkarčiais delnais nervingai perbraukia per šviesius plaukus ir paprašo akimirkos pagalvoti.
„Kartais turiu išsiversti, ką noriu pasakyti, – prisipažįsta kai kurias frazes žinanti tik angliškai. – Ar yra toks lietuviškas žodis „frustracija“?“
Per dieną tapo žvaigžde
Prieš ketverius metus R.Meilutytė buvo mažai kam žinoma perspektyvi plaukikė, tačiau Londono žaidynėse ji per vieną dieną tapo pasauline žvaigžde.
Viso pasaulio žurnalistai krito į euforiją, kai 15-metė lietuvė Londono olimpiniame baseine laimėjo 100 metrų plaukimo krūtine auksą ir kone visi panūdo sužinoti jos sėkmės istoriją.
R.Meilutytė per tuos ketverius metus išdalijo šimtus interviu, atsakė į tūkstančius klausimų, pasirašė nesuskaičiuojamą galybę kartų ant gerbėjų pakištų savo nuotraukų. Tačiau tai netapo jos kasdienybe.
19-metė plaukikė iki šiol kuklinasi žvelgdama į televizijos kameros akį, bet kalba nuoširdžiai, nesisvaidydama nieko nepasakančiomis frazėmis.
Jai pabodo tik klausimai apie dopingą pamėgusią rusę Juliją Jefimovą, mat neturi ką daugiau pasakyti. Lietuvė nusivylusi, nes visada buvo už švarų ir sąžiningą sportą. J.Jefimova pastaraisiais metais laikyta pagrindine R.Meilutytės priešininke ne tik dėl olimpinio Rio aukso, bet ir per visas kitas varžybas.
Dėl dopingo vėl įkliuvusi rusė Rio žaidynėse greičiausiai nebedalyvaus, bet R.Meilutytei dėl to nepalengvėjo: visas varžoves lietuvė vertina rimtai, nes žino, kad nė viena nesėdi sudėjusi rankų.
Dviejų darbų gerai nepadarys
Prieš ketverius metus Londone Rūta tapo olimpine staigmena, o šiemet Rio gali būti naujų staigmenų.
Nuo 2010 metų Plimute, Anglijoje, besitreniruojanti R.Meilutytė šią vasarą turėjo laikyti abitūros egzaminus.
Tačiau egzaminus ji atidėjo kitų metų sausiui, nes žino, kad dviejų darbų vienu metu nepavyks gerai padaryti.
Dabar svarbiausia – gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms, todėl mokosi minimaliai – tik tiek, kad retkarčiais pramankštintų smegenis. Visas kitas laikas bėga baseine arba treniruoklių salėje.
Pernai rugsėjį važiuodama į treniruotę Rūta nukrito nuo dviračio ir susilaužė kairę alkūnę. Jai sunkiau buvo ištverti ne dvi operacijas – iškart po traumos ir jai baigiant gyti, kai teko ištraukti metalinę plokštelę, – o laiką be baseino. Vėliau buvo sunku tiktai treniruotis, nes varžybos ir pergalės ją įkvepia.
Rūtai buvo baugu, ar trauma nepakenkė jos gebėjimui greitai plaukti, ar varžovės jos smarkiai nepralenkė. Tačiau vėl pradėjusi varžytis R.Meilutytė iškart rado pergalių kelią.
Praėjusią savaitę per tarptautines varžybas Stokholme Rūta užtikrintai laimėjo 50 m ir 100 m plaukimo krūtine rungtis ir kiek nurimo.
Atsargumo pamoką išmoko
– Rūta, pernai rugsėjį krisdama nuo dviračio patyrėte sunkią traumą, dukart buvote operuota, pusmetį nedalyvavote varžybose. Ar sunkiai išgyvenote tą laikotarpį? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Meilutytės.
– Buvo nelengva nesivaržyti, bet sunkiausia buvo iš pradžių net ir neplaukti – gana ilgai negalėjau plaukti nei krūtine, nei laisvuoju stiliumi.
Daugiausia dirbau kojomis, o tai buvo sunkiausia reabilitacijos dalis. Kai pradėjau plaukti, tapo smagiau.
– Ar jaučiate psichologinių traumos padarinių?
– Šiek tiek to nerimo yra ir dabar atsargiau žiūriu į tokius dalykus kaip važinėjimas dviračiu. Tikiu, kad pamoką išmokau.
Sunkiausia buvo tikėti savimi ir vėl eiti treniruotis, vėl plaukti visa jėga, nes kurį laiką turėjau labai saugoti ranką, negalėjau jai daryti jokio spaudimo.
Iš pradžių po operacijos buvo nelengva patikėti, kad ranka vėl dirba taip pat gerai, kaip anksčiau, kad viskas gerai sugijo.
Bet per kelias savaites įsivažiavau ir dabar jaučiuosi gerai.
– Jūsų treneris Jonas Ruddas minėjo, kad plaukdama kai kuriais stiliais dar jaučiate rankos skausmą. O plaukdama krūtine?
– Plaukdama krūtine mažiausiai jaučiu, kad man kažkas buvo – plaukiant šiuo stiliumi dominuojantis raumuo yra bicepsas, o labiausiai nukentėjo mano tricepsas.
Plaukdama laisvuoju stiliumi ar peteliške dar jaučiu nepatogumų, bet irgi jau minimaliai.
– Tarptautinėse varžybose Stokholme užtikrintai laimėjote ir 50 metrų, ir 100 metrų plaukimo krūtine varžybas.
Ar tos pergalės pridėjo pasitikėjimo?
– Labiau žiūriu ne į pergales, o į savo plaukimą, laiką, per kurį įveikiu atstumą, į savo savijautą per varžybas.
Būtent tai, kad rezultatai nėra prasti, man padėjo susigrąžinti pasitikėjimą savimi, nes tiek laiko nesivaržius buvo sunku pasakyti, koks bus mano rezultatas.
– Esate patenkinta savo dabartine sportine forma?
– Šiandien esu patenkinta, bet dar turiu kur tobulėti ir ką gerinti. Per treniruotes bandysiu judėti į priekį.
Dopingo kontrolė – kasdienybė
– Kai Stokholme laimėjote 50 metrų plaukimo krūtine varžybas, jus išsivedė dopingo kontrolieriai, todėl nedalyvavote apdovanojimų ceremonijoje.
Pasaulį, ypač Rusiją, krečiant dopingo skandalams, normalu, kad sportininkai dažnai tikrinami, bet šiuo atveju ar dopingo kontrolieriai neperlenkė lazdos net neleisdami jums atsiimti medalio?
– Taip, aš turėjau prisistatyti dopingo kontrolei, bet ten juokingai išėjo, nes iš tikrųjų nei kontrolieriai, nei aš nežinojome, kad apdovanojimo ceremonija vyks iš karto po starto. Truputį apsižioplinau.
Aš kaip tik atsiplaukinėjau kitame baseine (po varžybų plaukikai dar kurį laiką lengvai plaukioja, kad atsigautų didelį krūvį gavę raumenys. – Red.) ir pamačiau ekrane, kad vyksta mano apdovanojimų ceremonija.
Paklausiau, ar spėsiu nubėgti, bet sakė, kad neverta, todėl teko ją praleisti. Buvo labai apmaudu, nes manęs palaikyti atėjo daug lietuvių. Kai paskelbė mano vardą, jie visi pradėjo mojuoti vėliavomis. Kai pamatė, kad manęs nėra, labai nusivylė.
Bent taip pasakojo mano treneris. Vėliau nuėjau ir atsiprašiau sirgalių, paaiškinau, kodėl praleidau ceremoniją.
– O dėl dopingo kontrolės jautėtės rami?
– Visiškai. Mus testuoja labai dažnai, tai įprasta procedūra.
– Dopingą pamėgusi J.Jefimova nedalyvaus Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Ši rusė pastaruoju metu laikyta pagrindine jūsų varžove. Kaip manote, kuri plaukikė Rio užims jos vietą?
– Yra labai daug puikių plaukikių, todėl manau, kad olimpinis finalas bus pilnas staigmenų. Jame greičiausiai bus plaukikių, apie kurias iki šiol mes mažai ką žinojome.
Kaip ir aš Londone buvau nežinoma. Tikrai manau, kad atsiras ne viena tokia plaukikė, kaip prieš ketverius metus buvau aš. Tikiu, kad Rio olimpinis finalas bus greitas ir jame gali būti staigmenų.
– Po Londono žaidynių įsteigėte savo vardu pavadintą labdaros ir paramos fondą.
Domitės, kaip jam sekasi?
– Fondui sekasi puikiai. Veikla po truputį vyksta, gal ne taip greitai, kaip norėčiau.
Po olimpiados fondui skirsiu daugiau laiko, o dabar pagrindinis mūsų tikslas – kuo daugiau vaikų pritraukti į plaukimą.
Šią vasarą tikriausiai rengsime mažąją Rūtos Meilutytės taurę, o per Kalėdas – šeimų varžybas. Turime ir daugiau idėjų, planų. Teks ir prie jų padirbėti.
