Lietuvos atstovas per parą 11 tarptautiniame ultramaratono festivalyje spėjo apsukti 260 ratų. Tokie puikūs rezultatai bėgikui iš Lietuvos nebuvo staigmena.
„Aš ir siekiau pagerinti Lietuvos ir trasos rekordus. Ir man tai pavyko“, – teigė užsibrėžtą tikslą įgyvendinęs vilnietis trisdešimtmetis A.Sorokinas.
Turėjo dvi pertraukas
Bėgikai Graikijoje 24 val. suko ratus vieno kilometro trasoje. Vieno ar dviejų kilometrų modelis paros bėgimo varžybose – įprastas, nors kartais pasitaiko, kad bėgama ir iš taško A į tašką B.
Pasak A.Sorokino, bėgant tuo pačiu ratu monotonija didelė, tačiau ją atperka kiti pranašumai: kai galva ir kojos tampa vis sunkesnės, trasa – vis labiau pažįstama, nebereikia galvoti apie kiekvieną posūkį, kur stabdyti, o kur bėgti greičiau, – procesas vyksta automatiškai.
Be to, organizatoriams tokioje trasoje paprasčiau stebėti dalyvius siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. Kaip dalyviai įveikia trasą, jų pačių pasirinkimas. Gali bėgti, eiti, ilsėtis – skaičiuojamas sportininko įveiktas atstumas. Kiekvienas dalyvis turi daviklį, fiksuojantį ratus.
„Mano taktika buvo bėgti nesustojant.
Turėjau dvi poilsio pertraukas po 3 min., tada dariausi masažą. Norėjau panaudoti visą laiką, kad kuo daugiau nubėgčiau“, – pasakojo A.Sorokinas.
Šalia trasos talkino brolis
Varžybose vilnietis turėjo padėjėją – brolį Marką. Paduotas vanduo ir užkandžiai, moralinis palaikymas – tai, regis, menki dalykai, kurie, pasiryžus įveikti paros bėgimo iššūkį, tampa neįkainojamos vertės.
Beje, A.Sorokinas iš pradžių buvo nusprendęs gerti tik specialius energinius gėrimus ir maitintis specialiai sportininkams skirtu maistu.
„Kad neapsunkinčiau skrandžio. Tačiau vėliau organizmas atsisakė chemijos, pradėjau valgyti sausainius, traškučius ir panašiai“, – pasakojo bėgikas.
Ultramaratono dalyvius trasoje šiek tiek stabdė ir orai: naktį pradėjo lyti, tad per balas bėgti buvo sunkiau. Kita vertus, vėsesnis oras gaivino pavargusius vyrus – alino ne tik kiekvienas įveiktas kilometras, bet ir kaitri Graikijos saulė.
Po 10 dienų pradėjo judėti
Pasibaigus varžyboms dar reikia rasti jėgų nusigauti iki viešbučio, nes vaikščioti po paros bėgimo tampa sunku.
„Po varžybų užteko gero nakties miego ir kitą dieną jaučiausi palyginti gerai“, – sakė A.Sorokinas.
Prabėgus 10 dienų po varžybų jis vėl pamažu pradėjo judėti, pirmąją treniruotę surengė važiuodamas dviračiu.
Bet kaip fiziškai ir psichologiškai ištverti parą sukantis vieno kilometro ratu?
A.Sorokinas neslepia – tai išties didelis iššūkis.
„Sudėtingiausia antroje bėgimo dalyje, kai pavargsta kojos.
Išlaikyti bėgimo spartą tampa labai sunku, galvoje pradeda suktis visokios mintys: „Kam čia bėgti? Sustok.“
Paskutinės valandos labai sudėtingos – kojos nebelaiko, motyvacija dingsta. Tačiau bandai bėgti iki galo“, – pasakojo Aleksandras.
Sunkiausiais momentais jam padeda mintys, kad veltui nueis visas darbas, įdėtas rengiantis varžyboms, ir žinojimas, jog jį palaiko daug žmonių.
Prakaito iki starto išlieti reikia išties daug, nes paros bėgimas – didelis iššūkis organizmui.
„Pripratau, kad nuolatos trūksta nagų. Turbūt dėl didelio krūvio“, – šypsojosi vyras pasakodamas, kad po tokių išbandymų nukritę kojų nagai jam – jokia naujiena.
Intensyvus pasirengimas varžyboms Graikijoje truko tris savaites. Per jas A.Sorokinas nubėgo apie 2000 kilometrų.
Krupjė bėgioja kasdien
Ilgų nuotolių bėgikas treniruojasi šešis kartus per savaitę. Kasdien jis nubėga apie 20–30 km, o kartą per savaitę įveikia ir 50 kilometrų.
Pradėjęs bėgioti prieš trejus metus, A.Sorokinas jau įveikė apie 15 tūkst. kilometrų. O viskas prasidėjo tiesiog nuo noro atsikratyti antsvorio.
„Pirmosios mano varžybos buvo pusmaratonis, o po 50 dienų jau dalyvavau 100 kilometrų bėgimo varžybose“, – dalijosi atsiminimais sportininkas.
Nuo to karto jis nenustoja bėgioti, o įveikiamos distancijos vis ilgėja.
„Dabar galvoju, kas man labiau patinka – 100 kilometrų ar 24 val. bėgimas?
Po paros bėgimo jautiesi kaip feniksas – labai sunku, bet kai baigi, apima labai geras jausmas, kad padarei kažką neįtikėtino, – pasakojo vyras. – Maratoną irgi labai sunku bėgti. Bet parą – sunkiausia.“
Kam to reikia viename sostinės kazino krupjė dirbančiam vyrui? „Man patinka bėgti, patinka įrodyti sau ir kitiems, ką žmogaus organizmas gali pasiekti. Manau, kad tai gali kiekvienas“, – įsitikinęs A.Sorokinas.
Spalio 22, 23 d. A.Sorokinas ketina dalyvauti Prancūzijoje vyksiančiame 24 val. bėgimo Europos čempionate.
„Norėčiau pasiekti gerą rezultatą Europos čempionate.
Dar truputį pasistengus, manau, galima patekti į dešimtuką ar penketuką“, – planavo sportininkas.
