2004 metų olimpinė vicečempionė nebaigė paskutinės rungties – 800 m bėgimo ir neįvykdė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvo.
Norint pasiekti 6200 taškų ribą A.Skujytei reikėjo 800 m nubėgti per 2 min. 10 sek.
Po šešių rungčių ji turėjo 5245 taškus ir rikiavosi septinta.
Užduotis buvo neįvykdoma, nes 36 metų lietuvė per savo karjerą nėra bėgusi greičiau nei 2 min. 15 sek.
Kaip nubėgus 200 m sportininkės rikiavosi į vieną taką, A.Skujytė ėmė šlubčioti ir pasitraukė iš kovos.
Galutinėje įskaitoje jai atiteko 14-oji vieta.
Prizines vietas iškovojo olandė Anouk Vetter (6626), prancūze Antoinette Nana Djimou (6458) ir Austrijos atstovė Ivona Dadič (6408).
A.Skujytė prarado nuotaiką po ieties metimo rungties, kurioje jos trečiasis metimas buvo neįskaitytas, nes teisėjai nutarė, kad ietis palietė žemę ne priekine dalimi.
Lietuvos delegacija buvo padavusi protestą, tačiau jis buvo atmestas.
Patenkinus protestą A.Skujytės rezultatas būtų pagerėjęs maždaug šimtu taškų, tačiau paskutinė rungtis parodė, kad ji vistiek nebūtų iškovojusi bilieto į Rio de Žaneirą.
Bet net ir subliuškus olimpinei svajonei bei nebaigus septynkovės varžybų lietuvė spaudos zonoje pasirodė su šypsena veide. Šeštoje vietoje prieš paskutinę rungtį žengusi A.Skujytė bėgdama 800 m sustojo neįveikusi nė ketvirčio distancijos bei susigriebė už blauzdos. Sportininkė, nors ir šlubčiodama, pati paliko stadioną. „To dar betrūko, kad su neštuvais išneštų“, – juokavo 36-erių lengvaatletė.
– Gana greitai startavai 800 m bėgime, tačiau po 150 m sustojai. Kas atsitiko?, – lengvoji.lt paklausė A.Skujytės.
– Stipriai sutraukė blauzdą. Kai apšilau, pasidariau su kedais pagreitėjimą ir užsidėjau startukus. Aišku, nemažai mes ten pralaukėme, kol į trasą išleido... Stadione dariau vieną pagreitėjimą ir toks nelabai „fainas“ jausmas buvo. Visą dieną su Achilu kankinausi, tai galvojau, kad išsibėgsiu. Pradėjau bėgti, viskas buvo gerai, bet po to pajaučiau nedidelį skausmą.
Po pirmo dūrio buvo toks „ką daryti?“, o po antro viskas buvo aišku – reikėjo stoti, nes maniau, kad nepabėgsiu. Lyg ir nerimta priežastis, bet bėgti negali. Ir ne taip, kad su neštuvais išneštų, galvojau „to dar betrūko“, tai paršlubuosiu kaip nors.
– Ar po atmesto protesto dar buvo motyvacijos kovoti dėl kuo aukštesnės vietos Europos čempionate?
– Buvau šešta ir žinojau, kad yra gerai bėgančių sportininkių, tad paskutinė rungtis gal ir numestų į septintą vietą ar aštuntą. Bet Europoje aštuntukas vis šis tas. Norėjosi tiesiog garbingai baigti varžybas. Anksčiau atrodydavo, jei kas nepasiseka, gal ir gali nebaigti. Norisi, kad visi sudalyvautų iki galo. Žinoma, jei trauma, tai kitas dalykas nei tas, kai bėgti gali, bet nebėgi. Man tai yra nesuprantama.
– Atrodo, jog nuotaika nėra labai nėra sugadinta...
– Jau po ieties metimo žinojau, kad normatyvo nepadarysiu ir į Top-32 (tiek septynkovininkių gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse) taip pat nepateksiu. Dabar dar blauzdą sutraukė, tai neaišku, ar išvis iki olimpiados atsigaučiau. Buvo mintis, kad reikia leisti sau bėgti greitai ir finišas bus sunkus, bet baigėsi taip...
– Baigti karjeros tokiu būdu turbūt taip pat nesinorėtų...
– Pasižiūri į pasą ir galvoji, ar tikrai man to reikia, bet iš kitos pusės, tokiame ieties metime jau matau, kad galiu. Ten šiek tiek nepasisekė, gal tikrai ta ietis nusileido plokščia, negaliu ginčytis, nes pati nemačiau. Bet ateina jau tokių rezultatų, kurie yra arti to, ką galėdavau seniau. Jei olimpinės žaidynės būtų po metų, man tai būtų idealesnis variantas. Kitos olimpiados kaip sportininkė jau tikrai nesulauksiu, bet galvoju... gal dar metus (juokiasi).
