Olimpinės žaidynės – proga priversti tave pamatyti ir apie tave kalbėti.
Posakis, kad sutinkama pagal drabužį, o palydima pagal protą, aktualus ir per olimpines žaidynes. Tik jose palydima pagal rezultatus.
Nori, kad būtų patogu ir gražu
Lietuvos olimpietės neslepia, kad joms svarbu per varžybas gražiai atrodyti.
„Suprantu, kad per olimpiadą mane stebi daugiatūkstantinė minia, sulaukiu daug žiniasklaidos dėmesio, todėl noriu gerai atrodyti, – sakė šuolininkė į aukštį 24 metų Airinė Palšytė. – Prieš varžybas visada stengiuosi susitvarkyti taip, kad jausčiausi patogiai, kad mano apranga ir išvaizda netrukdytų rezultatui, bet vis tiek noriu, kad būtų gražu.“
„Manau, kad kiekvienas sportininkas ne tik per varžybas – per treniruotes irgi – stengiasi atrodyti gražiai, būti ryškus. Juolab kad šiais laikais yra iš ko rinktis treniruočių ar varžybų aprangą“, – antrino kita lengvaatletė – maratonininkė 36 metų Diana Lobačevskė.
Net sirgaliai nesiginčija, kad atrodyti gražiai per olimpines žaidynes yra svarbu.
„Neabejoju, kad sportininkams, kaip ir eiliniams žmonėms, svarbu, jog drabužis būtų ne tik patogus, bet ir gražus. Su tokiu visada smagiau sportuoti. O per žaidynių atidarymo ceremoniją norisi, kad mūsų šalies sportininkai išsiskirtų iš minios kitų šalių atletų, kad jie būtų pastebėti“, – tvirtino Lietuvos mėgėjų krepšinio lygų žvaigždė 37 metų Dainius Novickas.
Padėjo senos pažintys
Rio de Žaneire Lietuvos delegacija vėl vilki „Audimo“ aprangą.
Šios bendrovės dizaineriai Lietuvos olimpiečius rengia nuo 2000-ųjų Sidnėjaus žaidynių.
Olimpinės aprangos dizainas – kaskart didžiulis galvosopis ir jos gamintojai tam skiria kelerius metus.
Atkurtos nepriklausomos Lietuvos olimpiečiai dalyvavo visose vasaros žaidynėse nuo 1992 metų.
Ir paradinė, ir varžybų apranga olimpiadose visada buvo neišsemiama tema Lietuvoje.
Diskusijos dėl lietuvių įvaizdžio prasidėjo, galima sakyti, iškart po to, kai 1991 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinis olimpinis komitetas pripažino Lietuvos narystę.
Drauge Lietuva gavo ir kvietimą dalyvauti 1992 metų Albervilio žiemos bei Barselonos vasaros žaidynėse.
Tuometis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, garsus dviratininkas Gintautas Umaras mena: tai buvo itin sunkus laikas mūsų šalies Olimpiniam komitetui. Pinigų nebuvo, o reikėjo staigiai pasirengti žaidynėms.
Vienas svarbiausių klausimų, kurį sprendė G.Umaras, – kuo aprengti Lietuvos olimpiečius?
„Kai gavome kvietimą dalyvauti žaidynėse, iki jų buvo likę vos keli mėnesiai. Sutartis dėl olimpinės aprangos tautiniai olimpiniai komitetai paprastai pasirašo likus ketveriems metams iki žaidynių, tad mes buvome atsilikėliai.
Tačiau tada buvo daug geranoriškumo. Šviesaus atminimo Lietuvos rankinio patriarchas Janis Grinbergas dėl savo nuopelnų turėjo daug svarbių tarptautinių pažinčių. Viena tokių buvo su tarptautinį olimpinį judėjimą rėmusios bendrovės „Adidas“ vadovais. Todėl sportinę aprangą Barselonoms žaidynėms Lietuvos rinktinei parūpino „Adidas“, – pasakojo dabar 53 metų G.Umaras.
Davė ir aprangos, ir premijas
Petro Čiočio knygoje „Sporto maestro“ apie J.Grinbergą pasakojama, kad sutarę J.Grinbergas ir G.Umaras nuvyko į „Adidas“ būstinę Hercogenauracho mieste parinkti aprangos ir inventoriaus 1992 metų Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros žaidynėms besirengiančiai Lietuvos olimpinei rinktinei.
Sunkiausia buvo parinkti tinkamus spalvų derinius, mat „Adidas“ kolekcijoje dominavo raudonos, mėlynos, baltos, šviesiai žalios ir vyšninės spalvų deriniai.
Sukurti naujų derinių pagal lietuvių norus nebuvo įmanoma, nes visa 1992 metams skirta produkcija buvo baigiama gaminti.
Bet J.Grinbergui ir G.Umarui vis dėlto pavyko rasti į tradicines Lietuvos spalvas panašų derinį turinčius treniruočių kostiumus. Dėl kitos aprangos ir avalynės nekilo bėdų, mat inventoriaus, kurio „Adidas“ negamina, vokiečiai pažadėjo gauti iš kitų bendrovių mainais už produkciją arba tiesiog nupirkti.
1992 metų liepos mėnesio leidiniui „Vytis“ J.Grinbergas yra pasakojęs apie tai, kaip vyko derybos su „Adidas“ dėl olimpinės lietuvių aprangos: „Kai Lietuvai buvo leista dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kreipiausi į „Adidas“ dirbantį seną savo pažįstamą Johną Boulterį: „Padėk, brolau, Lietuvai.“ Jis pažadėjo.
Mes kreipėmės ir į „Puma“, „Nike“, „Reebok“ – gal jos galėtų daugiau padėti. Bet vienos bendrovės iškart pasakė „ne“, o kitos kėlė įvairias sąlygas: aprengsime tiktai krepšininkus arba tiktai lengvaatlečius. Mūsų sporto garsenybėms, kurios buvo pasišovusios rasti rėmėjų tarp sporto inventorių gaminančių bendrovių, per du mėnesius nepavyko nieko nuveikti. Tad ir pasirinkome tik „Adidas“.“
Ši vokiečių bendrovė ne tik davė Lietuvos olimpinei rinktinei aprangos už nemenką sumą, bet ir numatė premijas olimpiniais prizininkais tapsiantiems lietuviams.
Rinktis nebuvo iš ko
Barselonoje per varžybas lietuviai vilkėjo „Adidas“ drabužius, o kitus kostiumus kūrė dabar garsi dizainerė, tuomet Vilniaus modelių namuose dirbusi Jolanta Talaikytė.
„J.Talaikytė mums labai geranoriškai pagelbėjo, ir pirmieji olimpiniai paradiniai kostiumai buvo gaminami čia, Lietuvoje.
Jaunajai kartai dabar nesuprantama, ką reiškia, kad ko nors nėra. O tuo metu nebuvo nieko. Pasiūti įdomesnį drabužį buvo daug problemų.
Visi, kurie tais laikais tuokėmės, puikiai atsimename, kaip reikėjo kovoti dėl kiekvieno skudurėlio“, – pasakojo G.Umaras.
Dukart olimpinis čempionas G.Umaras nesureikšmina savo vaidmens rūpinantis pirmąja atkurtos nepriklausomos Lietuvos olimpine apranga. Jis visada pabrėžia: Lietuva išskirtinė tuo, kad joje – galybė geranoriškų profesionalų.
„Pirmoji lietuviška apranga buvo sukurta per vargus, ieškant įdomesnių sprendimų.
Tai nėra išskirtinis mano nuopelnas, nes žmonės, kurie išmanė savo darbą, gerai jį atliko ir tai yra didžiausias džiaugsmas.
Aš visada mėgstu pabrėžti, kad Lietuvoje galime didžiuotis tuo, jog turime žmonių, mokančių gerai atlikti savo darbą“, – įsitikinęs G.Umaras.
Nežinojo, kaip turi atrodyti
Tuomet 30-ies neturėjusi dizainerė J.Talaikytė juokiasi: kurti olimpinę aprangą buvo patikėta jai, nes Vilniaus modelių namuose buvo jauniausia.
„Man tai buvo didžiulis iššūkis jau vien dėl to, kad, tiesą sakant, niekas nenorėjo kurti tos aprangos, nes niekas negalėjo patikėti, kad tai svarbu, kad taip atstovauji valstybei. Todėl man, jauniausiai, teko tai daryti“, – prisiminė dizainerė.
Kūrybinis procesas buvo sunkus. Tais laikais Lietuvoje niekas nė neįsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti reprezentaciniai šalies kostiumai.
Pirmiausia J.Talaikytė aprengė Albervilio žiemos žaidynių dalyvius, o netrukus – ir Barselonos olimpiečius.
Vis dėlto per šių žaidynių atidarymo ceremoniją mūsų olimpiečiai žygiavo vilkėdami ne J.Talaikytės sukurtais drabužiais.
Lietuvius rengti panoro ir visame pasaulyje itin garsus japonų dizaineris Issey Miyake.
„Per olimpines žaidynes kiekviena valstybė – ir ne tik ji, stengiasi pasireklamuoti.
Tuo metu I.Miyake savotiškai pagudravo ir įteikė Lietuvai dovaną – boloninius lietpalčius ir kelnes. Jie buvo užvilkti ant mūsų paradinių kostiumų ir su jais Lietuvos delegacija žygiavo per Barselonos žaidynių atidarymo ceremoniją.
Taip Lietuva sulaukė išskirtinio dėmesio, bet drauge pasireklamavo ir dizaineris“, – šypsosi J.Talaikytė.
Dizainerė įsitikinusi: per žaidynes svarbu gražiai atrodyti.
„Vizualumas visada svarbus tiek, kiek juo reprezentuojame savo valstybę.
Mada yra visur: ir politikoje, ir kitose srityse. Per olimpines žaidynes gauni eterio pasirodyti pasauliui ir tas kelias sekundes per žaidynių atidarymo ceremoniją reikia panaudoti tinkamai.
Dėl to visi tiesiog neriasi iš kailio stengdamiesi prisistatyti kaip nors išskirtinai“, – įsitikinusi Vilniaus dailės akademijos profesorė 53 metų J.Talaikytė.
Ir vis dėlto olimpinėse žaidynėse gal ir sutinkama pagal drabužį, bet palydima pagal rezultatus. Lietuvos olimpiečiams, kaip ir viso pasaulio atletams, laimėti bus daug svarbiau, nei gražiai atrodyti.
