Jėgas stiprinančių augalų bei įvairiausių stebuklingų nuovirų galia tikėta dar neatmenamais laikais. Viso pasaulio legendose sutinkama daugybė pasakojimų apie paslaptingus galios gėrimus, suteikiančius mitiniam didvyriui nežmoniškos jėgos, kurios pagalba jis įveikdavo, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus priešus: milžinus, drakonus, kitas fantastines būtybes.
Dar Antikos laikais manyta, kad kai kurių gyvūnų kūno dalys ar egzotiški augalai geba suteikti ypatingos gyvybinės energijos. Pavyzdžiui, į miltelius sutrintas raganosio ragas buvo užgeriamas vynu, o iš retų žolelių ruošti specialūs, kūną ir dvasią neva sustiprinantys viralai.
Šioji senovinė farmakologija buvo tampriai susieta su magiškais to meto vaizdiniais, kurių nesugebėjo išguiti net su „demoniškos prigimties“ žolininkyste nuolat kovojanti viduramžių krikščionybė.
Vėlesnių amžių šviesuoliai liovėsi tikėti stebuklais ir daugiau pradėjo remtis moksliniais tyrimais. Netrukus pastebėta, kad kai kurios cheminės medžiagos iš tiesų veikia organizmą labiau, nei kitos: tonizuoja, malšina skausmą ir pakelia ištvermingumo kartelę, tam tikram laiko tarpui suteikia papildomų jėgų.
Tai, kad tie pirmieji preparatai dažnai buvo narkotiniai ir itin žalingi organizmui, tuomet dar ne visai suvokta. XIX a. populiarėjo sportas, o sportui reikėjo savų supermenų.
Kartais teigiama, kad pirmieji įvairiais stimuliatoriais pradėti šerti lenktynių žirgai. Dažnas tuometinis ristūnų savininkas tame neįžvelgė nieko smerktino. Trumpalaikis gyvūnų „sustiprinimas“ aktyvinančiomis priemonėmis orientuotas tik į momentinį rezultatą. Vėliau visiškai nualinti, susargdinti ir niekam nebereikalingi keturkojai būdavo tiesiog numarinami.
XIX a. sportininkų gyvenime ankstyvasis dopingas taip atrado savo nišą. Tarp Prancūzijos dviratininkų paplito vadinamasis „Marianio vynas“ – alkoholinis gėrimas su jame esančiu kokainu.
1904-iais, olimpinių žaidynių Sent Luise metu, maratono bėgime nugalėjo Thomas Hicksas, kuriam distancijoje nualpus, jo treneris dukart sušvirkštė sulfato strichnino ir pasiūlė nuryti kelis gurkšnius konjako. Finišavęs T.Hicksas iškart atsidūrė ligoninėje, užtat vėliau džiaugėsi oficialiu nugalėtojo- olimpinio čempiono titulu.
Dopinginį sportininkų racioną sudarė tiek tuomet laisvai parduodamas „vaistas nuo visų ligų“ – kokainas, heroinas, tiek, atrodytų, ir nekaltas kofeinas. Dažnas farmakologinio ar medicininio išsilavinimo neturintis treneris savo nuožiūra sukurdavo jo paties manymu efektyviausią receptūrą.
Vargu ar dabar suskaičiuosi, kiek pergalių tuomet pasiekta veikiant stebuklingoms piliulėms bei injekcijoms? Savaime suprantama, augo ir nepatenkintųjų nešvaria kova sporte, skaičius.
Pirmą kartą stimuliuojančių preparatų – dopingo vartojimą profesionalaus sporto pasaulyje 1928 metais uždraudė Tarptautinė lengvosios atletikos federacija. Jos apibrėžta ir tai, kas yra dopingas: „Dopingu vadinamas sąmoningas bet kurio stimuliatoriaus vartojimas, kuris negali būti laikomas natūralia priemone siekiant pagerinti asmeninius sportinius rodiklius“. Ten pat pirmąkart numatytas ir šalinimas iš varžybų už nesąžiningą konkuravimą.
Beje, paties termino „dopingas“ kilmė tiksliai nenustatyta. Gali būti, kad europiečių kolonistai tiesiog adaptavo Pietų Afrikos genčių kalbose sutinkamą kvaišinantį gėralą reiškiantį žodį „dop“.
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo sunkiau prieinamais tapę ir pavojingais narkotikais paskelbti heroinas bei kokainas užleido vietą nervų sistemą stimuliuojančiam amfetaminui, kuriuo, norint sustiprinti kovines savybes, karo metais būdavo aprūpinami JAV ir Didžiosios Britanijos kariai.
Socialistinio lagerio šalių treneriai savo sportininkams švirkštė testosteroną, o 1958 m. amerikiečių gydytojas Johnas Bosney Ziegleris sukūrė metandienoną, dar kitaip vadinama dianaboliu, – pirmąjį anabolinį steroidą.
Nepaisant kelių nuo dopingo vartojimo „perdegusių“ sportininkų mirčių, į „savęs stimuliavimą“ po senovei nebuvo žvelgiama itin griežtai. Iki to laiko, kol 1967 daugiamylių lenktynių trasoje negyvas krito vienas geriausių britų dviratininkų trisdešimtmetis Tomas Simpsonas, mėgęs prieš varžybas amfetamino poveikį sustiprinti alkoholiu.
Netrukus Tarptautinio olimpinio komiteto iniciatyva įkurta kovos su dopingu komisija. Dar po metų pasirinktinai pradėti tikrinti olimpinių žaidynių atletai. Anaboliniai steroidai pripažinti draudžiamais tik 1975-siais. Prieš tais juos vartojantys sportininkai nerizikavo nei savo karjera, nei reputacija.
Žinoma nuo to laiko buvo sukurta dar galybė kitų stimuliuojančių preparatų. Sportininkų organizme juos aptikti darosi vis sunkiau, bet vietoje nestovi ir dopingo kontrolierių technologijos. Oficialiai „nenatūralių stimuliatorių“ vartojimą sporte smerkia visos be išimties šalys, tačiau mūsų dienų skandalai rodo, kad iki galutinės švaraus, bedopinginio sporto pergalės dar toloka.