22-ejų M.Valčiukaitė ir 27-erių D.Vištartaitė Lietuvai pelnė pirmąjį medalį Rio de Žaneiro žaidynėse.
Pastarąjį kartą mūsų šalies irkluotojos apdovanojimą buvo iškovojusios tik prieš 16 metų – Sidnėjaus olimpiadoje.
„Dabar dar sunku susivokti, kas atsitiko“, – sakė M.Valčiukaitė. „Oro sąlygos. vėl nebuvo geros. Gal ne tokio prastos, kaip ankstesniuose startuose, bet vis tiek. Pirmi 500 metrų buvo labai vėjuoti. Nelabai žinojome, ko laukti antroje distancijos pusėje. Gerai, kad šiandien ten buvo ramiau“, – kalbėjo D.Vištartaitė.
- Visos jėgos per plaukimą atiduotos, ar dar liko?
D.Vištartaitė: „Tikrai stengėmės atiduoti viską, ką turėjome. Nedaug jėgų liko. Teko irkluoti prieš vėją, tai pačios jautėme, kad distancijoje buvome gal pusę minutės daugiau nei įprasta“.
M.Valčiukaitė: „Prieš vėją distanciją varėme gal puse minutės ilgiau nei įprastai. tai kainavo labai daug jėgų“.
- Lenkės ir britės iškart atsiplėšė nuo visų kitų valčių ir be didesnės konkurencijos finišavo. Ar buvo realu jas pasivyti?
D.Vištartaitė: „Brites šiemet buvome šiemet aplenkusios, o su lenkėmis neteko varžytis, bet žinojome, kad jos yra favoritės. Suprasdamo, kad esame medalių pozicijoje stengėmės likti susikaupusios ir daryti tai, mus neblogai sekėsi iki tol – nutolti nuo kitų trijų valčių, kad jaustumėmės daugiau užtikrintos. Svarbiausia buvo nepadaryti klaidų“.
M.Valčiukaitė: „Iš tkrųjų – oro sąlygos sunkios, todėl baiminomės, kad nenutiktų nenumatytų dalykų – neišmestume irklo, kas vadinama „irkluotojų vėžiu“. Bent jau aš paskutinius 500 metrų galbūt ir galėjau varyti kiek labiau, bet pirmiausia stengiausi išsaugoti tą poziciją, kurią turėjome“.
- Kokius žodžius viena kitai pasakėte iškart po finišo?
D.Vištartaitė: „Rėkėme iš džiaugsmo, o ką – nepamenu. Kažką tokio – mes trečios, mes trečios!“
- Jūsų finalą tribūnose stebėjo daug lietuvių – jautėte jų palaikymą?
M.Valčiukaitė: „Girdėjome tik didžiulį šurmulį. Man jis labai padeda. Tribūnų ošimas mane įkvepia varyti dar greičiau. O atskirų balsų – kai tiek žmonių – ant vandens nesigirdi“.
- Kokie jūsų artimiausi planai? Jau vyksite namo?
D.Vištartaitė: „Ne. Išvykstam rugpjūčio 20-ąją. Tad teks pažiūrėti ir kitų lietuvių startus. Bus įdomu“.
- Iš ko labiausiai tikitės medalių?
D.Vištartaitė: „Nenorėtumėm spausti kitų. Visiems to labai linkime“.
- Papasakokite, kokiu ritmu gyvenote čia, Rio de Žaneire.
D.Vištartaitė: „Diena prieš startą buvo nervinga, nes nežinojome, kokios bus oro sąlygos. Prognozė buvo net blogesnės nei vakar dienai, bet nutiko kitaip. Psichologiškai buvo sunku, nes nebuvome tikros, kad startuosime.
O kelias iki varžybų vietos tolimas, autobusu – valanda. Dažnai, būdavo, išvažiuodavome septintą ryto o grįždavome septintą vakaro“. - Ar prieš startą gerai miegojote?
D.Vištartaitė: „Na, gal vidutiniškai“.
M.Valčiukaitė: „Kai vakare atsiguliau, taip ryte tik ir atsikėliau. Nė karto nepabudau, kas jau buvo pasidarę neįprasta pastaruoju metu. Mes jau turime patirties iš pasaulio, Europos čempionatų. Jaudulio buvo, bet į startą ėjome su olimpine ramybe. Buvo ir adrenalino, kurio mums labai reikėjo“.
- Olimpinės ramybės jums nesudrumstė ir tas incidentas žaidynių pradžioje, kai buvote apvogta olimpiniame kaimelyje?
M.Valčiukaitė: „Tai buvo seniai ir aš apie tai net negalvoju. Mano starto tikrai nepaveikė“.
- Kaip apibūdintumėte savo duetą?
D.Vištartaitė: „Mes kartu galime padaryti tikrai daug. Kartais tą išnaudojame daugiau, kartais mažiau, bet kai susikaupiame – pavyksta“.
