Ne todėl, kad po 2012 m žaidynių Londone ji pagimdė sūnų Maksimilianą, kurį augina kartu su savo vyru ir treneriu Dmitrijumi Leopoldu.
Savo starto išvakarėse sėdėdama anksti sutemusiame olimpiniame kaimelyje vienintelė Lietuvos dviračių treko atstovė Rio de Žaneire spinduliavo ramybe ir pasitikėjimu.
Ji tiki, kad patirtis šįkart padės jai ne mažiau nei tvirtos kojos minant pedalus Rio de Žaneiro olimpiniame velodrome.
„Olimpiada nėra mano arkliukas, grubiai tariant, – sakė 33 metų dviratininkė. – Bet tikiuosi, kad jau pakankamai subrendau, kad nebebus pilnos kelnės.
Dabar jaučiuosi rami, valdau adrenaliną. Žinoma, matysime kiek bus emocijų starto metu.
Visi Lietuvos žmonės ir pati sau linkiu medalio – tai yra normalu. Ko gi daugiau čia važiuoti, ar ne?“
S.Krupeckaitė kaskart važiuodavo medalio.
Jei 2004 m. Atėnuose užimta ketvirtoji vieta buvo aukšta tuomet dar kylančiai treko žvaigždei, tai Pekine (aštuntoji vieta) ir Londone (penktoji vieta sprinte, septintoji – keirine) iškovotos pozicijos negalėjo tenkinti buvusios pasaulio rekordininkės.
2008-2012 metais dviračių treko pasaulio pirmenybėse dvylika medalių susirinkusi panevėžietė nesusitvardydavo per pačias olimpines žaidynes, kurias pati vertino labiausiai.
„Pagrindinė priežastis, kodėl pralaimiu, yra jaudulys. Mūsų sporte – būtent sprinte ir keirine reikia kuo mažiau jaudulio, kuo daugiau šviesaus proto, nes viskas vyksta sekundžių dalimis.
Turi priimti teisingą sprendimą, o tai gali, kai smegenys yra laisvos, kai nesidairai į šalis,“ – sakė S.Krupckaitė.
Ji naudojosi ir sporto psichologų paslaugomis, tačiau ne visi patarimai veikia dviračių treke lekiant dideliu greičiu.
„Bendrauju (su sporto psichologais, red.), bet aš kietas riešutėlis, – nusišypsojo S.Krupeckaitė. – Žinoma, yra patarimų ir jie man padeda. Tačiau gali skaityti psichologines knygas, klausytis patarimų, o atėjus startui – viską pamiršti.
Kiekvienas sportininkas žino tą jausmą, kai nieko negali su savimi padaryti.
Jaudulio fazių yra įvairių – vieni nori miegoti, kiti šokti, treti atrodo kaip apsirūkę marihuanos.
Būna situacijų, kai jauti, jog nori miego ir visiškai nieko negali padaryti. Tai ką? Paprašyti trenerio duoti į veidą?
Kažkaip su tuo kovoji, dirbti, bet būna, kad dėl jaudulio nemiegi naktį, būna, kad likus 3-4 valandomis iki starto sudegi.“
Rio de Žaneiro dviračių treke S.Krupeckaitė vėl varžysis dvejose rungtyse.
Šeštadienį laukia keirino lenktynės, kuriose dviratininkių būrys važiuoja paskui motoriniu dviračiu važiuojantį teisėją ir šiam pasitraukus lekia į finišą.
Sekmadienį prasidės „pelės ir katės“ žaidimai sprinte, kurio finalai vyks pirmadienį.
Nors po 2012metų S.Krupeckaitė neiškovojo svarbių titulų, Rio de Žaneire ji turi prizinių ambicijų abejose rungtyse.
„Tai tas pats, kaip išsirinkti kurią ranką nukirsti – kairę ar dešinę, – paklausta, kurioje rungtyje jaučiasi stipresnė šiemet. – Abiems rungtims rengiuosi. Jos absoliučiai skirtingos, bet reikia dėti viltis į abi.
Be noro laimėti abejose varžybose nėra ką ten ką veikti.“
