Plaukimo fenomenas: „Rūta, bandyk dar“

Jis nebenešioja savo garsiųjų ūsų, bet įspūdingų faktų apie M.Spitzą sąrašas ilgas ir be jų.

Fenomenalus plaukikas 1972 m. Miunchene iškovojo septynis aukso medalius – daugiausia iš visų per vienas olimpines žaidynes, kol 2008-aisias Pekine jį aplenkė kitas amerikietis Michaelas Phelpsas.

Tada Miunchene M.Spitzas laimėjo visas septynias savo rungtis – šimto procentų pergalių olimpiados rungtyse nėra pasiekęs nė vienas pasaulio plaukikas nuo pat 1900 metų.

Plaukdamas laisvuoju stiliumi ir peteliške asmeninių ir komandinių varžybų septyniose rungtyse jis yra 35 kartus gerinęs pasaulio rekordus.

Kiti amerikiečiai plaukikai jį vadino Marku Rykliu (Mark the Shark).

M.Spitzas garsėjo savo ūsais ir juokavo, kad jie ne trukdo, o padeda jam plaukti greičiau. Sykį jis tai pasakė Rusijos plaukimo treneriui ir po kurio laiko pastebėjo, kad visi SSRS plaukikai į varžybas atvyko užsiauginę ūsus.

Jis baigė plaukiko karjerą būdamas 22-ejų, bet nėrė į vandenį vėl sulaukęs 41-erių, kai filmo režisierius jam pasiūlė milijoną dolerių, jei jis laimės olimpinę atranką į 1992 metų žaidynes Barselonoje.

Tačiau vieno fakto apie M.Spitzą pasaulis ilgai nežinojo.

„Mano senelis iš motinos pusės gimė Lietuvoje“, – po pusryčių įsitaisęs vieno Rio de Žaneiro viešbučio terasoje „Lietuvos rytui“ pradėjo pasakoti JAV plaukimo legenda.

M.Spitzo tėvas ir kitas senelis gimė San Fransiske (JAV), emigrantų iš Austrijos-Vengrijos valstybės šeimoje.

Jo mamos Lenore motina yra anglė, gimusi Londone. O mamos tėvas buvo lietuvis, atkeliavęs į Niujorką ir iš ten persikėlęs į San Fransiską.

„Mano senelė sirgo, o mama apie tai per daug nekalbėdavo. Tuo metu nebuvo ir interneto programų, kad galėtume susirasti savo šaknis“, – sakė M.Spitzas, Rio de Žaneire vėlyvais vakarais komentuojantis plaukimo varžybas Brazilijos televizijos žiūrovams.

Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytas“ paprašė 66 metų M.Spitzo pasidalyti nuomone apie mūsų plaukimo žvaigždę R.Meilutytę, šią savaitę ašaromis baigusią pasirodymą olimpinėse žaidynėse.

– Ką manote apie jauną Lietuvos plaukikę R.Meilutytę, kuri olimpinėse žaidynėse 100 m krūtine rungtyje liko septinta? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Spitzo.

– Kai prieš žaidynes tavo pavardę įrašo į dėl medalių kovojančių pretendentų sąrašą, patenki į neįprastą kovą. Visus ketverius metus tarp olimpiadų tituluotus atletus supa didelis spaudimas. Galbūt todėl jai nebuvo gera diena.

– Paprasčiausias atsakymas būtų po ketverių metų bandyti dar kartą. Iš tiesų tai viskas slypi giliau. Kai plauki per treniruotes ar eilines varžybas, 20 proc. lemia psichologija, o 80 proc. – fizinės savybės.

Tačiau kai atvyksti į varžybas, viskas apvirsta aukštyn kojomis. Tada jau 80 proc. lemia psichologija, tik 20 proc. – fizinės savybės. Olimpinėse žaidynėse net 99 proc. esmės slypi galvoje, nes ateina momentas, dėl kurio treniravaisi savaites, mėnesius, ištisus metus.

Tai, kas atsitiko jai tą vakarą, įvyko čia (parodė į galvą. – Red.), tarp ausų. Tai jau nesusiję su kūnu, nes kūną valdo šis kompiuteris (vėl parodė į galvą. – Red.). Sunku surinkti mintis į vieną dėlionę ir surasti kryptį į pergalę.

Kaip arkliams kartais pridengia akis, taip ir žmonėms reikia atsiriboti nuo kitų dalykų. Olimpinės žaidynės – labai sujauktas renginys. Jei neturi patirties, gali neatsilaikyti.

Kalbu iš savo patirties. Buvau Meksike, iš manęs laukė pergalės 100 m peteliške varžybose, nes buvau pasaulio rekordininkas. Bet aš pralaimėjau kitam amerikiečiui Dougui Russellui, kurį prieš tai buvau įveikęs dešimt kartų, ir likau antras. O tada po poros dienų laukė 200 m peteliške rungties, kurios pasaulio rekordas taip pat priklausė man, finalas. Ir tame finale aš buvau paskutinis.

Tačiau tai mane stipriai paveikė. Aš treniravausi ketverius metus. Kai atvykau į Miuncheną, laimėjau ten dviejų sekundžių persvara. Viskas apsivertė. Linkėčiau į nesėkmę žvelgti teigiamai, nes svarbiausia yra rytojus.

– Aš anksti baigiau karjerą, nes sporte tais laikais nebuvo pinigų. Olimpiniame sporte jie atsirado nuo 1980-ųjų. Jei materialūs dalykai būtų buvę kitokie, būčiau dar plaukęs iki kokių 26 metų. Bet tuomet, po Miuncheno olimpiados, iš plaukimo nebuvo galima užsidirbti pinigų. Buvo tokia situacija.

Vis dėlto Rūtai per kitas olimpines žaidynes bus tik 23-eri. Pažiūrėkite į M.Phelpsą – jam 31-eri. Pats rasdavau paskatų ir po pasaulio rekordų stengtis plaukti dar greičiau, daug treniravausi. Rūta dabar jau turės daugiau patirties, ji tikrai dar gali varžytis kelerius metus. Turėtų išsikelti tikslą pasaulio pirmenybėms ir vėl siekti pasaulio rekordo.

– Jai tik 19 metų. Ji vis dar jauna ir nepatyrusi. Bet tokio amžiaus moterys keičiasi. Jos pradeda domėtis vaikinais, pradeda studijas, galvoti apie profesiją, kuri praverstų baigus plaukikės karjerą.

Būna daug trukdžių. Kartais tokie trukdžiai iš dalies padeda. Ji gali pergalvoti, ką norėtų daryti, nebegalvoti apie plaukimą šimtu procentų, bet pamąstyti apie universitetą, ką nors kita.

Kita vertus, jai nereikia laukti ketverių metų. Pasaulio čempionatas bus netrukus, ten galima pasirodyti sėkmingiau.

– Neturiu aiškaus atsakymo. Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) permetė sprendimą Tarptautinei plaukimo federacijai (FINA). Aš tikiu, kad ji turi šansą varžytis. Jei jos dopingo testai bus švarūs, vadinasi, šios organizacijos pasielgė teisingai.

Jei ji neįveiks dopingo testų, nukentės tiktai vienas asmuo – ta plaukikė, kuri pusfinalyje buvo devinta ir nepateko į finalo aštuonetą. Tokios galimybės nebesugrąžinsi. Tai būtų nesąžininga.

Visiems būti vienodai teisingam neįmanoma. Galiausiai reikia suprasti, kad dopingo skandalas kilo dėl Rusijos aukščiausios valdžios nurodymų. Manau, kad būnant Rusijos sportininku būtų sunku pasakyti: „Aš noriu varžytis švariai.“

Nes jei jie norėtų varžytis švariai, treneriai galėtų atsakyti: „Atsiprašau, tu negali vykti į tas varžybas, nes nebūsi pasirengęs ten laimėti.“

Jiems dopingas toks svarbus, kad jie nori, jog visi „sėdėtų“ ant dopingo. Rusijos atletai yra sistemos aukos. Aš manau, kad IOC leidimas dalyvauti tokiems Rusijos sportininkams yra teisingas.

Esu už tai, kad sportininkams būtų leidžiama varžytis. Ypač tiems, kurie anksčiau niekada nebuvo olimpinėse žaidynėse. O tokių yra daug.

– Manęs daug kas klausinėja apie M.Phelpsą, daug kas mus lygina. Aš įprastai susitelkdavau į daugelį rungčių – keturias asmenines ir tris komandines estafetes. Ir M.Phelpsas daro tą patį. Galbūt jis dabar nebėra toks greitas kaip jaunystėje, bet vandenyje pasinaudoja savo patirtimi. Manau, kad M.Phelpsas suvokė, jog nori plaukti greičiau ir laimėti daugiau nei M.Spitzas.

* * *

M.Spitzui buvo dveji, kai tėvams persikėlus į Havajus jis pradėjo plaukioti paplūdimyje. „Jums reikėtų pamatyti, kaip jis puldavo į vandenyną. Jis bėgdavo tarsi norėtų nusižudyti“, – yra pasakojusi plaukiko motina Lenore.

Būdamas šešerių M.Spitzas grįžo į Kaliforniją, kur pradėjo lankyti plaukimo pratybas, o dešimties jau buvo pagerinęs 17 savo amžiaus grupės nacionalinių rekordų.

1968 m. olimpinėse žaidynėse Meksike iškovojo du aukso medalius su JAV rinktine estafetėje, taip pat sidabrą ir bronzą. 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse laimėjo 7 aukso medalius, visose septyniose rungtyse pagerinęs pasaulio rekordus. Jis yra vienas iš penkių pasaulio sportininkų, laimėjusių 9 ar daugiau olimpinių titulų.

Baigęs karjerą 22-ejų, M.Spitzas dalyvavo įvairiuose televizijos šou ir serialuose, dirbo sporto komentatoriumi. Vėliau susidomėjo nekilnojamojo turto verslu, taip pat buriavimu.

M.Spitzas sugrįžo į baseiną ir bandė patekti į Barselonos olimpiadą. Nors jis plaukė panašiai greitai kaip jaunystėje, neįveikė olimpinės atrankos.

1999 m. ESPN išrinko M.Spitzą tarp 50 geriausių visų laikų atletų. Tame sąraše jis buvo 33-ias – vienintelis plaukikas.

Su žmona Suzy Weiner jis augina du sūnus. Pastaraisiais metais M.Spitzas skaito paskaitas ir veda motyvacinius seminarus.