Bronza – po tūkstantųjų sekundžių
Švieslentėje greitai įsižiebė ispanų pavardės – Saulas Craviotto ir Cristianas Toro – jie užtikrintai laimėjo aukso medalius (32,075 sek.)
Po to nežinia truko keliolika sekundžių, kurios prilygo ilgoms laukimo valandoms. Ir tada lietuviai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas trečioje eilutėje išvydo savo pavardes.
32,382 sek. – tiek Lietuvos baidarininkams prireikė, kad 200 m sprinto rungties finale finišuotų treti ir Lietuvai padovanotų bronzos medalius. Jie nuo sidabrą laimėjusių britų Liamo Heatho ir Jono Schofieldo (32,368 sek.) atsiliko pusė akimirkos.
„Edvinui vis šaukiau: „Koks rezultatas!?“, – įtemptas akimirkas po finišo prisiminė A.Lankas. – Laukėm laukėm ir žiūrim – bum, treti, bronza! Vau! Jaučiamės lyg kosmose“.
Jo porininkas E.Ramanauskas sulaukė dvigubos šventės – ketvirtadienį jis švenčia 31-ąjį gimtadienį. „Puiki dovana. Sulaukiau daug sveikinimų, bet kol kas neskaičiau jokių komentarų. Tikiu, kad daug kas linkėjo, jog pasidovanočiau sau pačią geriausią dovaną. Tiesą sakant, nesitikėjome, kad taip pavyks, bet laukėme tokios dienos ir ši diena atėjo“, – švytėjo E.Ramanauskas.
„Po starto mačiau, kad neblogai pradėjome. Ispanai gal net truputėlį atsilikinėjo, o ir britai buvo šalia. Galvojau, jeigu nebus klaidų, bus neblogai. Bet finišavęs pamačiau, kad visi labai gerai startavo. O tada tas laukimas...“, – finalo įkarštį prisiminė A.Lankas.
Prašė Dievo pagalbos
Bendraamžiai šiauliečiai Europos čempionatuose du kartus yra laimėję bronzos medalius, tačiau pasaulio čempionatuose ant apdovanojimų pakylos pakilti vis nepavykdavo. Olimpinis Rio įvertino jų pastangas.
„Čia plaukė daug pasaulio čempionatų prizininkų, buvo daug pajėgių varžovų. Pasaulio čempionatuose laimėti nepavykdavo, bet visa tai atpirko visą mūsų darbą“, – kalbėjo A.Lankas.
Bangavimas, vėjo stiprumas, fizinis pasiruošimas, psichologinis tvirtumas lemia šimtąsias sekundes, todėl pagauti sėkmę čia labai sudėtinga.
Tiesa, jo porininkas A.Lankas prieš startą keletą kartų žvilgertėjo į garsiąja Kristaus Atpirkėjo statulą, stovinčią ant šalia lagūnos esančio Korkovado kalno. Nors jautėsi fiziškai pasiruošę, o sąlygos jiems buvo idealios, vidinės stiprybės vyrams reikėjo.
Šiandien buvo plaukimas prieš vėją. O tai – ko mums reikia, – atskleidė A.Lankas. – Ir Dievulis padėjo. Net apšilimą darydamas paprašiau pagalbos. Ir artimieji labai palaikė.“
Įkvepia partizano žodžiai
Į olimpiadą paskutinę akimirką patekę baidarininkai iki olimpinės apdovanojimų pakylos turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią, kuris nebuvo tiesus, ypač po to, kai traumą buvo patyręs A.Lankas. Tačiau sunkus darbas galiausiai virto triumfo akimirka.
„Sėkmės čia nėra, kas padaro mažiau klaidų, kas yra stipresnis, tas laimi, – tvirtino E.Ramanauskas. – Čia nebūna atsitiktinumų. Tą rodo ir pastarųjų penkerių metu rezultatai – visada laimi stipriausi, ir nebūna taip, kad kažkas šoktų į viršų iš nežinia kur.“
„Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“, – tokie žodžiai ištatuiruoti ant tvirto A.Lanko kūno.
Stiprybės atletas semiasi iš Dainavos partizanų apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžių.
„Man tie žodžiai daug reiškia, nes senelis – tremtinys. Tuos žodžius pritaikiau sau, mūsų dvivietei ir mūsų gyvenimo būdui“, – sakė A.Lankas.
