Statistika jau keletą metų rodo, kad pagrindiniuose pasaulio čempionatuose rekordų gerinimo dažnis turėtų mažti. Tačiau vargu ar rekordų pabaiga ateis palengva: istorija rodo, kad jie priklauso nuo daugelio faktorių ir technologijų inovacijos ar naujos sporto technikos gali sukelti jų pliūpsnius.
Pavyzdžiui, panagrinėkime šuolių į aukštį istoriją. Iki XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio vidurio sportininkai šokinėjo „žirklėmis“, tai yra, virš lentelės šokdavo šonu, tiesiomis kojomis; tokio tipo šuolio rekordas – 2,09 m. Šią techniką pakeitė permetimo būdas, – šuolininkas skersinį įveikdavo veidu žemyn, – pagerinęs rekordą iki 2,35 m. Nuo aštuntojo dešimtmečio šuoliuose į aukštį naudojamas „Fosbury flop“ stilius, kai atsispirdamas nuo žemės šuolininkas apsisuka ir atsiduria nugara į skersinį. Dabar šuolio į aukštį pasaulio rekordas yra 2,45 m (vyrų) – 36 centimetrais aukščiau, nei senąja „žirklių“ technika.
Kur naudojamas inventorius, didelę reikšmę naujų rekordų siekiams įgauna technologijos. Dviračių sporte rezultatą lemia dviračio dizainas, tenise – raketės. Plaukime pokyčiai vyksta be perstojo – nuo marškinėlių ir šortų XIX amžiaus gale, minimalistinių „Speedo“ plaukimo kelnaičių XX amžiaus viduryje, visiškai uždaro olimpinio čempiono Yano Thorpo kostiumo ir naujausių kostiumų, imituojančių šiurkščius žuvų žvynus, sumažinančius vandens pasipriešinimą ir tuo pačiu padidinančius deguonies patekimą į raumenis.
„LZR Racer“ išties spartino sportininkus ir jo sėkmė buvo tokia ryški, kad Tarptautinė plaukimo federacija nuo 2010 metų uždraudė visą kūną dengiančius maudymosi kostiumus (vyrams leista uždengti kūną ne aukščiau talijos, moterims – ne aukščiau pečių), o taip pat „netekstilines“ medžiagas. Tik todėl plaukikai dabar nuo galvos iki kojų nepadengti žvynais“, – apie savo 2006 metais sukurtą „LZR Racer“ modelį rašo kompanija „Speedo“.
Kai kas mano, kad nauji rekordai gali būti pasiekti dėl sportininkų kūno evoliucijos. Garsaus sportinių pasiekimų tyrinėtojo, Wolverhamptono (DB) universiteto profesoriaus Alano Nevillio nuomone, tokius pokyčius bėgime įkūnija Usainas Boltas.
„Bėgikų figūra per pastaruosius 10 metų pakito. Geriausiais sprinteriais tampa aukštesni ir „siauresni“ sportininkai. Manome, tai susiję su ilgesniu žingsniu“, – pažymėjo jis.
Trumpos stiprios kojos pranašumą suteikia pirmosiomis sprinto akimirkomis, kai reikia sprogstamo pagreičio, tačiau platus žingsnis pagrindinėje distancijos dalyje veikiausiai kompensuoja ilgakojo Bolto „trūkumus“.
Kaip bebūtų, tačiau diskusijos apie rekordų pabaigą ir žmogaus galimybių ribas netyla. 2008 metais Stanfordo universiteto biologas Markas W. Denny'is išanalizavo daugybę bėgimo rekordų, pasiektų per visą XX amžių ir XXI amžiaus pradžią.
Savo publikacijoje mokslininkas priėjo prie išvados, kad didysis sportas prisigretino labai arti prie maksimalaus žmogaus greičio. Moterų rekordai pasiekė plato ir laikosi ten nuo aštuntojo dešimtmečio (išskyrus maratono distanciją). Tuo tarpu vyrai gerina rezultatus, tačiau ir jiems jau netoli iki savo plato.
Remiantis Denny'io sudarytu matematiniu modeliu, maksimalus įmanomas greitis žmogui 100 metrų distancijoje bus 10,55 m/s, tad distancijos įveikimo laikas, atitinkamai, 9,48 s.
Dabartinis pasaulio rekordas dešimtadaliu sekundės nuo šio rodiklio atsilieka – 9,58 s ir 10,44 m/s atitinkamai. Šis rekordas laikosi nuo 2009 metų. Beje, tame pačiame tyrime biologas išsiaiškino, kad lenktyniniai žirgai ir šunys taip pat pasiekė savo galimybių ribą.
Prancūzijos nacionalinio sporto instituto (INSEP) mokslininko Geoffroy Berthelot tyrimas tik patvirtina Denny'io išvadas. Bertelo savo darbe su kolegomis prognozuoja tik minimaliais geresnius daugelio disciplinų rezultatus, dviejuose trečdaliuose lengvosios atletikos disciplinų geriausi rezultatai stagnuoja nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios, pabrėžia jis. Esamomis sąlygomis, pusė dabartinių pasaulio rekordų (2008 metų duomenimis, kai darbas publikuotas), per artimiausius 20 metų jie nebus pagerinti daugiau nei 0,05%, rašo tyrėjas.
Kalbant apie varžymąsi sporte, „esamomis sąlygomis“, ko gero, pagrindinė frazė. Dabar vargiai galime įsivaizduoti, koks bus didysis sportas po penkių, dešimties, dvidešimties metų, – naujos technologijos ar preparatai kartais atsiranda netikėtai ir staiga suteikia galimybę pagerinti rekordus.
Tačiau tendencijas pastebėti nesunku. Mokslininkai jau ryžtingiau kalba apie genetinio redagavimo technikos, tokios, kaip CRISPR, taikymą medicinoje, ir jei genomo redagavimas bus naudojamas ligų profilaktikai ir gydymui, sunku įsivaizduoti, kad jis nebūtų panaudotas sportinių organizmo galimybių pagerinimui.
Atsiradus „vaikams pagal užsakymą“, neišvengiamai atsiras ir „sportininkai pagal užsakymą“. Įvairių šalių tyrėjai elitinių atletų genomuose jau ieško nukrypimų, padėsiančių suprasti, būtent kas gerus daro geriausiais.
„Čempionų fabrikai“, per ašaras rengiantys sportininkus nuo mažumės, pasitrauks praeitin. Žurnalisto ir knygos „Sporto genas“ autoriaus Davido Epsteino nuomone, genomo sekoskaitos progresas lems treniruočių individualizavimą.
Remiantis metabolizmo sparta, skirtingų smegenų zonų veikimu, hormonų lygiu ir fiziologija, sportininkų treniruotės ir maitinimasis skirsis. Danijoje ir Olandijoje, parenkant idealius atletus skirtingoms sporto šakoms, jau naudojama raumenų biopsija.
Galų gale, jei tikėsime sporto raidos per artimiausius 25 metus ataskaitos – prognozės „The Future of Sports“ autoriais, žmogaus kūno redagavimas taps tokiu įprastu reikalu, kad sporte teks kurti naujas kategorijas.
Jei dabar sportas dalijamas į mėgėjų ir profesionalų, tai ateityje atsiras atskira „pagerintų“ atletų lyga, nes dabartiniai rekordininkai, tokie, kaip Usainas Boltas ar Michaelas Phelpsas paprasčiausiai nepajėgs su jais konkuruoti. Iki tol, kol tai dar neįvyko, rekordai tikriausiai išties bus pasiekiami vis rečiau ir rečiau. Tačiau nuo to jie taps tik dar stipresniu įkvėpimu.
