Viskas kaip visada, taip pat ir bandymas pamiršti sporto pasaulį drebinusius skandalus. O skandalų būta nemažai, didesnių ir mažesnių, vietinių ir tarptautinių: kyšininkavimas susijęs su olimpinio miesto rinkimais, futbolo asociacijos korupcijos krizė, krepšinio asociacijos šantažas, dopingo skandalas, Lietuvos futbolo federacijos prezidento rinkimai, sporto rėmimo fondo veikla, mokestinės lošimų organizatorių lengvatos.
Panašu, kad toks užmaršumas kažkam labai patogus: pasipiktinama, pademonstruojamas (kalbomis) nepakantumas susidariusiai situacijai, tuomet skandalai praeina ir viskas lieka po senovei.
Šveicarijoje yra registruota daugiau nei 45 tarptautinės sporto organizacijos. Tarp jų ir Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC), Tarptautinė futbolo asociacija (FIFA) bei Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA).
Nuo tada, kai Tarptautinis olimpinis komitetas iš Paryžiaus persikraustė į Lozaną (1915), panašu, kad ir visos kitos tarptautinės sporto federacijos atsikėlė į Vo (pranc. Vaud) kantoną, kurio sostinė ji ir yra. Visos šios organizacijos veikia pagal Šveicarijos civilinio kodekso 52 – 79 straipsnius ir yra laikomos pelno nesiekiančiomis.
Į klausimą, kokios priežastys nulėmė šios jurisdikcijos pasirinkimą, atsakyti be papildomo tyrimo yra sunku. Tačiau po nuskambėjusių skandalų, negali nepastebėti, kad ir štai tokio niuanso: pelno nesiekiančioms organizacijoms nekeliamas reikalavimas viešai pateikti finansinių dokumentų audito išvadų, o iki įstatymo pakeitimų 2015 metais, net korupcijos atvejai galėjo būti netiriami, jei nepateikiamas oficialus skundas.
Tarptautinio olimpinio komiteto biudžetas siekia beveik 2 mlrd. JAV dolerių, nuo jo neatsilieka ir kitos tarptautinės sporto federacijos. FIFA pajamos 2014 metais viršijo 2 mlrd. JAV dolerių, nors 2015 nukrito iki 1,1 mlrd., o FIBA 2014 metais uždirbo daugiau nei 40 mln. JAV dolerių.
Tokie įspūdingi veiklos rezultatai sudaro prielaidas šias organizacijas palyginti su bet kuria kita verslo organizacija ir pabandyti įvertinti jų atsparumą naujiems skandalams. Atspirties tašku tokiame vertinime gali būti Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (OECD) patvirtinti bendrovių valdymo principai.
Aišku, toks lyginimas yra šiek tiek sąlyginis, nes ne visi principai taikomi tiesiogiai organizacijoms, o kai kurie negali būti pritaikyti tarptautinėms sporto organizacijoms.
Ir vis dėlto, toks įvertinimas gali būti naudingas. Kuo organizacija tiksliau ir nuosekliau įgyvendina OECD patvirtintus bendrovių valdymo principus, tuo ji yra skaidresnė, stabilesnė ir jos veikloje galima tikėtis mažiau „netikėtumų“.
Apžvelgus viešai prieinamą informaciją, kurią pateikia savo internetiniuose puslapiuose kai kurios tarptautinės sporto organizacijos, galima pastebėti, kad jos neįgyvendina maždaug 1/3 principų reikalavimų: pradedant beveik visuotinai ignoruojamu vadovų atlyginimo ir jo nustatymo taisyklių atskleidimu, baigiant sandorių, sudaromų su susijusiais asmenimis, paviešinimu.
Tačiau nebūtina naršyti tarptautinių organizacijų tinklalapių, pakanka pažvelgti ir nacionaliniu lygmeniu. Deja, čia vaizdas atrodys dar prasčiau. Nei vienoje didesnės sporto organizacijos internetinėje svetainėje nerasi informacijos, kurią pateiktų bet kuri gerai valdoma verslo bendrovė.
Sporto, kaip ir kitos pelno nesiekiančios organizacijos, turi teisę veikti pagal savo įsivaizdavimą ir, kol nepažeidžia įstatymų, atskleisti tik tiek informacijos, kiek nori. Tačiau ar ši taisyklė netampa abejotina, kai pastarosios pradeda naudotis mokesčių mokėtojų pinigais?
Ar tokiais atvejais neturėtų būti reikalaujama maksimalaus skaidrumo? Bent jau tiek, kiek šiandien reikalaujame iš verslo organizacijų, kurios ne tik nenaudoja mokesčių mokėtojų pinigų, bet ir juos sumoka. Dar įdomesnė situacija yra susijusi su Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondu bei jo teikiama informacija. Kai kuriais klausimais jos arba nėra jokios, arba yra tokia, kurios neįmanoma analizuoti vadovaujantis gero valdymo principais.
Ir čia jau kalbame ne apie privačių asmenų įsteigtą ne pelno siekiančią organizaciją, o apie valstybinę instituciją…
Gintautas Bartkus yra advokatas, buvęs teisingumo ministras, Europos Komisijos ekspertas bendrovių teisės srityje
