Iš keturių medalių net tris iškovojo irklų meistrai, vieną pridėjo sunkiaatletis.
Ar tai viskas, ką galėjo pasiekti Lietuvos delegacija, kurioje buvo dvi olimpinės čempionės, būrys pasaulio ir Europos čempionatų prizininkų?
2012 metų Londono žaidynių čempionė Rūta Meilutytė 100 m plaukimo krūtine finale liko septinta, čempionės vardo apginti nepavyko ir žirgo nesuvaldžiusiai Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei.
Lyg užkeikta septintoji vieta atiteko krepšininkams, buriuotojai Gintarei Scheidt ir dviratininkei Simonai Krupeckaitei.
Rio dirbusi sporto psichologė Aistė Žemaitytė įžvelgia ir kai kurių sportininkų nenorą gilintis į psichologiją, nors daugelis geriausių pasaulio atletų neapsieina be tokių patarimų.
Dukart olimpinis čempionas disko metikas Virgilijus Alekna savo karjeros viršūnėje apsiėjo be psichologo paslaugų, bet dabar į tai žvelgia kitaip.
„Tai naujas reiškinys Lietuvos sporto padangėje. Vien tai, kad pirmas sporto psichologas nuvyko į olimpines žaidynes, yra nedidelis žingsnis į priekį, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė V.Alekna. – Bet ką reiškia vienas psichologas, kai yra beveik 70 sportininkų? Kaip suprantu, jų turėtų būti daugiau.
Sporto psichologo paslauga nėra tai, kad nueisi kaip į ligoninę ir gausi pagalbą. Jis turi ilgesnį laiką būti su sportininkais. Manau, kad rinktinės lyderiai turėtų turėti galimybę pasirinkti sporto psichologą, su kuriuo dirbtų. Tai tikrai nepakenktų.“
Pekino olimpiados vicečempionas penkiakovininkas Edvinas Krungolcas dėl L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės nesėkmės jojimo rungtyje nėra linkęs kaltinti vien žirgo.
„Už savo startą yra atsakingas sportininkas. O po to galima ieškoti priežasčių, kodėl jis buvo taip pasiruošęs, gal kas sutrukdė, – sakė fechtavimosi rungties teisėju dirbęs E.Krungolcas. – Mačiau visus tuos žirgus prieš varžybas per peršokimo testą. Visi jie buvo puikūs. Kalčiausias yra sportininkas, jo pasirengimo lygis, psichologinė būsena.
Visi sportininkai turi spragų, tai supranta ir pati Laura, ir jos treneriai. Galbūt taip ir buvo, žirgas pajuto psichologinį spaudimą iš aplinkos.“
Psichologė A.Žemaitytė per 14 darbo metų padėjo laimėti Europos ir pasaulio čempionatų medalius apie 30 sportininkų.
Ji dirbo ir su olimpiečiais, tačiau R.Meilutytė prieš žaidynes atsisakė psichologės paslaugų ir tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl plaukikė liko be medalio.
– Ar daug darbo turėjote olimpiados metu? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Žemaitytės.
– Kur kas daugiau nei per kitas varžybas. Ne kartą reikėjo padėti sportininkams įveikti jaudulį prieš startą, dėl kurio sustiprėja širdies plakimas, padažnėja pulsas, kartais trūksta oro.
Stengėmės išsiaiškinti šios būsenos priežastis, sureguliuoti fiziologiją. Įtampa prieš startą, adrenalinas nėra blogai, bet to neturi būti per daug.
Jei nusimanai apie psichofiziologiją, žinai, kokį mygtuką kada paspausti, kad sportininko savijauta būtų tinkama startui. Paniką kelia nežinojimas.
Turėjome nuolat palaikyti ryšį, bet nebuvo lengva. Aš gyvenau ne olimpiniame kaimelyje, todėl susirašinėjome telefonu, o ryšys buvo prastas.
Taigi įtampos užteko visiems.
– Kaip sekėsi jūsų globotiniams?
– Dauguma atletų pasiekė sau iškeltus tikslus. Iš septynių keturi pateko į dešimtukus, du laimėjo medalius.
– Kiek įtakos psichologinės problemos turėjo R.Meilutytės nesėkmei?
– Pasižiūrėkime į skaičius. Viso sezono metu jos rezultatai 100 m rungtyje buvo panašūs – 1 min. 5,82 sek. pavasarį, 1 min. 6,00 sek. Europos čempionate, 1 min. 6,35 sek. – olimpiados atrankoje, 1 min. 6,44 sek. – pusfinalyje.
O finale be objektyvių išorinių priežasčių jos rezultatas buvo daug prastesnis (1 min. 7,32 sek.) už vidutiniškai pasiekiamą varžybose.
Akivaizdu, kad nesėkmės priežastys yra vidinės.
Kai kas mano, kad plaukikei priauginta per daug raumenų, netinkama jos trenerio technika. Tačiau būdama tos pačios kūno masės, ta pačia technika ir turėdama dar mažiau patirties Rūta pavasarį parodė antrą sezono rezultatą pasaulyje.
Nuo tada nebuvo nei traumų, nei technikos keitimo.
Tuomet kokios gali būti nesėkmės priežastys? Lieka tik psichologinės.
Dar iki atrankos plaukimų Rio de Žaneire buvo matyti, kad Rūta apimta baimės. Tačiau niekam tai nerūpėjo, o ji pati pagalbos neprašė. Bronzos medalį laimėti jai tikrai buvo realu.
– Manote, kad olimpiadoje galėjote padėti jai laimėti?
– Nepamirškime, kad Rūta pernai buvo susilaužiusi ranką. Po traumos 90 proc. sportininkų patiria baimę, kad sužeidimas pakenks rezultatams.
Labai dažnai traumas lydi depresija, nusivylimas ir kitos neigiamos emocijos. Dėl to sportininkui būtinas darbas su psichologu.
Rūta dar prieš traumą, kai pralaimėjo Julijai Jefimovai pasaulio čempionate Kazanėje, atrodė suabejojusi savo jėgomis.
Pripratusiam laimėti sportininkui tai labai pavojinga, o trauma dvejones dar sustiprina. Jei negali sportuoti, turi daug laisvo laiko, lengva pasiduoti savigraužai ir pesimizmui.
Tačiau tokiems atvejams yra specialūs pratimai – mentalinės pratybos, kurias nuolat atliekant galima optimaliai atkurti gebėjimus.
Sportininkė parodė pavydėtiną stiprybę, kai po traumos atsisakė nuskausminamųjų dėl dopingo kontrolės.
Visu ikiolimpiniu (maždaug pusės metų) laikotarpiu kontrolieriai ją dažnai gaudė – vien balandį tikrino gal šešis kartus.
– Ar R.Meilutytė nesikreipė į jus?
– Būtent dėl Rūtos turėjau vykti į šias olimpines žaidynes.
Bet likus savaitei iki olimpiados iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sužinojau, kad ji išbraukė mane iš savo komandos.
Aš nežinau priežasčių – iki tol mūsų santykiai buvo geri, Rūtos rezultatai – stabilūs.
Per pirmąsias savo varžybas po traumos pavasarį Škotijoje ji pasiekė antrą rezultatą pasaulyje, po to laimėjo Europos čempionato auksą.
Nežinau, kas atsitiko. Vykau į Rio su kitais pretendentais į medalius, nes jiems to reikėjo. Bendras mūsų darbas pasiteisino.
– Ar sportininkams nedaro meškos paslaugos įvairios masinės palaikymo akcijos, tarsi įpareigojančios negrįžti be medalių?
– Dėl disko metiko V.Aleknos startų olimpiadoje 2004 metais taip pat buvo sukeltas didžiulis ažiotažas. Tačiau tai jam nesutrukdė tapti olimpiniu čempionu.
Tačiau tokiai jaunai sportininkei kaip Rūta šalia reikėtų žmogaus, kuris sumažintų psichologinį spaudimą ir nukreiptų mintis į tikslą.
R.Meilutytės karjera – jos pačios rankose. Tai išskirtinio talento, tvirto charakterio, nepriekaištingos reputacijos sportininkė.
Jai tik reikia surinkti gerą pagalbininkų komandą ir galbūt pakeisti požiūrį į darbą su žmonėmis. Tai ne daiktai kuprinėje, kuriuos galima staiga imti ir išmesti kaip balastą.
