Kauno maratono klubo sportininkė neslėpė, kad apie šį startą galvojo jau keletą metų, ir tikisi, jog rezultatą dar ne kartą ateityje pavyks pagerinti.
Į Lietuvą grįžusi sportininkė pasakojo apie pirmo starto jaudulį ir ateities planus.
– 10-oji vieta Frankfurte, 8-tas rezultatas Lietuvos moterų maratono istorijoje ir pasiektas tikslas tilpti į 2 valandas ir 35 minutes. Ar tikėjotės to?
– Tilpti į 2 valandas ir 35 minutes tikrai tikėjausi. Toks buvo keltas tikslas nuo pat pradžių. Treneris dar geresnio rezultato tikėjosi. Tiesiog turėjome planą, sunkiai ir ilgai dirbome ir aš jį įgyvendinau. Pats rezultatas tikrai nuteikia labai optimistiškai ir džiugina. Tikiuosi, kad tai nėra tik naujoko sėkmė, kitais startais pavyks rezultatą dar pagerinti ir pasiekti aukštesnių rezultatų, atsivers kelias į svarbias varžybas.
– Lietuvoje kartu su sese nuolat dominuojate 10 kilometrų ar pusės maratono distancijose. Kada nusprendėte įveikti ir visą maratono nuotolį?
– Bėgti ir save išbandyti maratono distancijoje norėjau jau keletą metų. Tiesiog pritrūko laiko tam pasirengti. Kaune, Lietuvos sporto universitete, studijuoju doktorantūrą. Keletą metų buvo gana sudėtinga suderinti pasirengimą ilgesnei distancijai ir mokslus.
Šiemet padėtis šiek tiek pasikeitė, galėjau skirti daugiau laiko treniruotėms, tad ir nusprendžiau daugiau nebelaukti ir ruoštis. Vis dėlto, norint ne tik įveikti, bet ir pasiekti gerą rezultatą, reikia padirbėti stovykloje, treniruotis į šoną atidėjus visus kasdienius rūpesčius. Prieš šį startą kartu su sese sportavome stovykloje Lenkijoje.
– O ar iki varžybų teko kada įveikti 42 km 195 m atstumą?
– Neteko. Arčiausiai šio atstumo buvo per treniruotes įveikti 40 kilometrų. Tiesiog per treniruotes norėjau pažiūrėti, kaip reaguos organizmas į tokį bėgimą, kaip pavyks išsilaikyti ant kojų. Vis dėlto kūnui toks atstumas dar nėra pažįstamas. Žinoma, treniruotėse bėgau kur kas lėčiau ir atsargiau.
Nežinau kodėl, bet man labai patiko bėgti tiek šią ilgąją treniruotę, tiek ir pačiose varžybose. Tiesiog bėgti tokį didelį atstumą yra labai įdomu. Tai tarsi didelis iššūkis, kurį tikiesi įveikti ir galiausiai įveiki. Po jo jaučiausi labai stipri ir fiziškai, ir psichologiškai. Maratoną bėgti man buvo smagiau nei 10 kilometrų.
– Kodėl debiutui pasirinkote būtent startą Frankfurte?
– Nemėgstu bėgti per karščius. Tad natūraliai rinkausi bėgimą rudenį. Kiek tariausi su kitais Kauno maratono klubo kolegomis Rasa Drazdauskaite ir Remigijumi Kančiu, kitais bėgikais ir treneriu, visi patarė rinktis debiutą šioje trasoje. Čia dauguma Lietuvos bėgikų pasiekė savo asmeninius rekordus.
Šiame mieste Česlovas Kundrotas pasiekė ir Lietuvos vyrų maratono rekordą. Tad psichologiškai buvo lengviau bėgti trasa, kurią įveikė ne vienas lietuvis. Po varžybų galiu pasakyti, kad pasirinkimas pasiteisino.
– Kaip sekėsi susitvarkyti su pirmojo starto jauduliu?
– Sunkiai. Naktį prieš startą buvo sunku miegoti. Nors ir puikiai supratau, raminau save, kad viskas jau padaryta. Pasirengimas praėjo sklandžiai, išvengiau traumų, gerai padirbėjome stovykloje ir liko tik įveikti tuos 42 kilometrus ir 195 metrus. Bet buvo baisu. Varžybų dieną net rankos drebėjo iš jaudulio ir nerimo.
Tačiau nenorėjau nuvilti visų manę palaikančių: trenerio, organizatorių, Lietuvoje likusių ir pasirodymą stebėjusių bendraklubių, draugų ir pažįstamų. Bet galiausiai pavyko susiimti. Žinojau, kad viskas turi būti gerai, gerai ir buvo.
– Ir kaip sekėsi po starto šūvio?
– Iš pradžių sunkokai pavyko pajusti savo bėgimo tempą. Vėliau nemaloniai nustebino ir iš keleto vandens punktų dingęs mano gėrimas. Nežinau kam, bet kažkam jo, matyt, labiau reikėjo. Tai šiek tiek suerzindavo, bet nebuvo kur dingti ir bėgau toliau.
Nepaisant to, pirmus 30 kilometrų bėgau labai ramiai ir jaučiausi gerai. Bet lyg tyčia prabėgus 30 kilometrą pradėjo spausti šoną. Tik po 5 kilometrų pavyko išsikvėpuoti ir pirmąjį maratoną baigti sėkmingai, su šypsena veide.
Nežinau, čia naujoko sėkmė ar geras pasirengimas, bet pavyko išvengti ir mistiškojo 35-ojo kilometro prakeiksmo, už kurio daugumai bėgikų pasidaro itin sunku bėgti ir prasideda nuolatinė kova su savimi.
– Debiutas įvyko, maratonas įveiktas. Kokie planai ateičiai?
– Artimiausi – pailsėti, vykti atostogų ir toliau ramiai treniruotis. Ilgalaikiai – tikiuosi dalyvauti Tokijo olimpiadoje. Tačiau iki to dar daug laiko ir reikia pasiekti daug tarpinių stotelių. Smagu būtų įgyti patirties ir bėgant pasaulio čempionate Londone. Bet čia taip pat bus atranka, kaip ir į olimpiadą.
Šiuo metu iš lietuvių moterų esu 3-iojoje vietoje ir patenku tarp 3 laimingųjų, keliaujančių ginti Lietuvos vardo. Bet laiko yra, o konkurencija tarp maratono bėgikių itin didelė.
Vien Kauno maratono klubui priklauso olimpietės Rasa Drazdauskaitė, Vaida Žūsinaitė, Remalda Kergytė. Taip pat labai greitai bėganti Monika Juodeškaitė.
Visos jos gali pretenduoti dalyvauti pasaulio čempionate. Tad sunku dar planuoti ar numatyti, kaip čia bus. Dabar reikia pasidžiaugti rezultatu ir gerai pailsėti.
