Biza – taip į trenerį kreipiasi daugelis žaidėjų.
„Kai kam mano vardą tiesiog per sunku ištarti“, – juokėsi Ntando. Pravardę jis gavo vaikystėje žaisdamas futbolą, nuo tada šiuo vardu jį vadina net šeimos nariai.
„Pietų Afrikos Respublikoje daugelis regbio žaidėjų turi pravardes. Net gerbėjai dažnai nustemba sužinoję tikruosius jų vardus. Vos keletas žmonių į mane kreipiasi Ntando“, – prisipažino 34 metų regbio specialistas.
Pirmoji meilė – futbolas
„Regbis Pietų Afrikos Respublikoje – kaip krepšinis Lietuvoje, tik padaugintas keturis kartus, mat gyventojų skaičius didesnis“, – apie šios sporto šakos populiarumą pasakojo Biza.
PAR su regbiu populiarumu gali lygintis tik futbolas ir kriketas. N.Manyosha vaikystėje išbandė visus tris.
„Futbolas buvo mano pirmoji meilė. Buvau apsėstas šios sporto šakos, nuolat gainiodavau kamuolį.
Tačiau laikui bėgant jį išstūmė regbis, o mokykloje supratau: tai gali būti mano kelias“, – prisiminė Biza.
Toks posūkis jaunuolio gyvenime nestebina – jis gimė tikroje regbininkų šeimoje.
Tėvas Mnqandeli buvo profesionalus regbio žaidėjas.
Biza užaugo su dviem seserimis ir keturiais broliais. Trys jų taip pat žaidžia regbį.
„Nors žaidėme visi, vienas pasirinko studijas. Net dabar, kai grįžtu namo į PAR, pirmiausia aptariame regbio klausimus, o tik paskui kalbame apie tai, kaip kas laikosi. Kai augau, kiekvieną šeštadienį eidavome stebėti tėčio rungtynių.
Tiktai suaugęs supratau, kaip man pasisekė, kad galėjau pamatyti visą regbio virtuvę, kaip žaidėjai bendrauja prieš rungtynes, kaip leidžia laiką po jų, supratau, kodėl tai svarbu ir kokie žodžiai juos įkvepia“, – pasakojo jis.
Būdas kovoti su rasizmu
PAR regbis daug prisidėjo prie kovos su šalyje klestėjusia rasine nelygybe.
Apartheido metu, kai nacionalinėje komandoje galėjo žaisti tik baltieji, buvo sudarytos dvi rinktinės: baltaodžių, kuri atstovavo šaliai tarptautiniuose turnyruose, ir juodaodžių. Pastaroji į tarptautinę areną nebuvo leidžiama.
Net ir nesidomintieji regbiu yra girdėję apie pasaulio čempionatą 1995-aisiais, vykusį PAR. Šis renginys tapo lūžio tašku, o prezidentu išrinktas Nelsonas Mandela ėmė vienyti šalį.
„Tuomet regbis buvo populiarus tik tarp baltųjų, o jis sugebėjo visą tautą priversti palaikyti rinktinę.
N.Mandelos santykiai su ta komanda žmonėms atvėrė akis, kad šioje šalyje gali gyventi visų rasių žmonės.
Šiuo metu situacija šalyje tikrai nėra puiki, tačiau gerėja.
Mums pavyzdys turi būti JAV, kur krepšinio ar amerikietiškojo futbolo komandos žaidėjus renkasi pagal pajėgumą, o ne odos spalvą – ten šis veiksnys neturi visiškai jokios įtakos.
PAR vis labiau stengiamasi į regbį įtraukti juodaodžių bendruomenę: žaidėjus, trenerius, administraciją. Šis procesas vyksta, tačiau kol kas jis lėtas ir ne visi baltaodžiai jam pritaria“, – pripažino Biza.
Labiau patiko treniruoti
N.Manyosha gimė ir pirmuosius dešimt metų augo Mtatos miestelyje PAR rytuose.
„Jeigu nesportuoji, didelė tikimybė, kad pasuksi kriminaliniu keliu. Ten nusikalstamumo lygis aukštas. Tačiau aš žaidžiau futbolą, kriketą. Supratau, kad visada yra galimybė ko nors siekti.
Būdamas mažas maniau, kad viskas taip ir turi būti, nėra nieko geriau, tačiau kiek paaugęs supratau, jog klystu.
Mano tėvai sunkiai dirbo ir galiausiai mes išsikraustėme į ramesnę vietą“, – prisiminė Biza.
Per profesionalaus sportininko karjerą jis žaidė aukščiausiojoje PAR regbio lygoje, tačiau greitai suprato, kad jam labiau prie širdies treniruoti.
Šio darbo mėgėjiškai jis ėmėsi būdamas vos 19 metų, o netrukus, tėvo paskatintas, įgijo profesionalaus trenerio sertifikatą. PAR jis treniravo elitinio Durbano „Sharks“ klubo jaunimo komandą, dirbo PAR regbio federacijoje regiono plėtros vadovu.
Penkerius metus jis gyveno ir dirbo Anglijoje, o prieš dvejus metus sulaukė pasiūlymo iš Lietuvos.
Mokosi kalbėti lietuviškai
Vos atvykęs į mūsų šalį specialistas stengėsi išmokti pagrindinius regbio terminus lietuvių kalba.
„Kalbos barjeras, ko gero, man buvo didžiausias iššūkis Lietuvoje, tačiau susitvarkau. Jei žaidėjai manęs nesupranta angliškai, bandau jiems paaiškinti savo silpna lietuvių kalba. Be to, mano asistentas yra lietuvis, jis išverčia, jei reikia“, – pasakojo Biza.
Lietuvos regbio rinktinės atstovų profesijos įvairiausios – nuo trenerių iki vadybininkų, bankininkų, barmenų.
Tai dar vienas iššūkis, su kuriuo afrikietis susiduria.
„Regbis Lietuvoje nėra profesionalus, todėl kartais sunkoka perteikti savo tikslus ir idėjas.
Realybė tokia, kad žaidėjams reikia ne tik apie aikštę galvoti. Jie turi darbus, turi mokėti mokesčius, išlaikyti šeimas“, – kalbėjo specialistas.
Daug potencialo, tačiau mažai dėmesio ir investicijų – taip regbio situaciją mūsų šalyje apibūdina Biza.
„Lietuviai genetiškai yra labai tinkami regbiui. Jei vieną dieną regbis Lietuvoje taptų profesionalus, būtų galima nemažai pasiekti. Tačiau reikia sunkiai dirbti ir rezultatai tuomet ateis.
Regbio infrastruktūra taip pat nedžiugina. Tai naujas žaidimas Lietuvoje, bendruomenė dar nėra didelė, todėl ir aikščių nėra daug“, – teigė jis.
Mažasis regbis (7 prieš 7) šiemet buvo Rio de Žaneiro žaidynių programoje, todėl N.Manyosha tikisi, kad sugrįžimas į olimpinę areną padės regbiui Lietuvoje.
„Galbūt privatūs rėmėjai ims daugiau investuoti. Juk tai puikus žaidimas, kurį gali žaisti visi – aukšti ir žemi, liekni ir apkūnūs, lėti ir greiti.
Kitos tokios sporto šakos reikėtų paieškoti. Tikiuosi, kad Lietuvoje jis bus vertinamas vis labiau“, – vylėsi Biza.