Nors 32-ejų panevėžietis yra gana jaunas specialistas, tačiau Lietuvos plaukimo padangėje jis toli gražu ne naujokas – daugkartiniam mūsų šalies čempionui iki šiol priklauso du nacionaliniai rekordai, jis taip pat yra dalyvavęs 2004-ųjų olimpinėse žaidynėse bei užima Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidento pareigas. Tad jo paskyrimas ne vieną karjeros kelią po ne itin sėkmingai susiklosčiusių Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių svarsčiusios R. Meilutytės treneriu nėra visiškas netikėtumas .
Drąsiai šią atsakomybę prisiėmęs P. Andrijauskas atskleidė, jog jis vos po kelių darbo su jaunąją sportininke savaičių suprato, jog jiems – pakeliui.
- Ar per savo plaukiko karjerą nesulaukdavote tiek susidomėjimo, kiek jo yra dabar?, – lrytas.lt pasiteiravo P. Andrijausko.
– Susidurdavau su tuo, bet tikrai ne tiek, kiek dėmesio gauna Rūta, ar kiek gaunu aš, tapęs jos treneriu. Būdavo, kad po geresnių varžybų Panevėžio laikraščiai ką nors parašydavo, bet tai nevargindavo. Vieną kartą per metus pasikalbėti ar nusifotografuoti mažo miestelio spaudai nėra sunku (šypsosi).
- Jūsų pačio, kaip profesionalaus sportininko, karjera buvo gana įspūdinga – jums iki šiol priklauso du nacionaliniai rekordai. Ar visada žinojote, kad nuo plaukimo toli neatsitrauksite?
– Baigęs karjerą iš pat pradžių nuo plaukimo visiškai ilsėjausi – buvau pavargęs ir reikėjo padaryti kelerių metų pertrauką. Kai pailsėjau, supratau, kad atgijo noras būti baseine, lenktyniauti, varžytis. Gera savybė, kai pats esi buvęs sportininkas ir žinai, ką reiškia siekti rezultatų, nes po to tai darai per savo sportininkus. Nors pačiam ir nebetenka šokti į baseiną, bet kai tavo auklėtiniai laimi varžybas, gauni tokį patį pasitenkinimą.
- Ar iš pradžių nebuvo sunku pereiti į kitą barikadų pusę ir plaukikus stebėti iš šono?
– Nelengva, nes buvau pavargęs ir mačiau, su kokiu krūviu susiduria treneriai. Man prireikė laiko, kol vėl pradėjau norėti būti baseine. Kai pradėjau dirbti „Girstučio“ baseine, po pusės metų supratau, kad esu ten, kur noriu būti. Kai atsidarė šis plaukimo centras, mums buvo sudarytos labai geros sąlygos – galėjome susiformuoti vaikų komandas ir juos treniruoti grupėse. Darbą pradėjome šiek tiek kitokiu principu, nes buvo treneriai, kurie atsirinkinėdavo vaikus, ir buvo instruktoriai, kurie juos mokė plaukti.
- Jums 2015-aisiais teko prisidėti ir prie pasaulio jaunimo čempionate triumfavusio Andriaus Šidlausko pergalės. Kaip tuomet atsidūrėte šalia šio plaukiko?
– Tai nebuvo mano sprendimas – jį priėmė Lietuvos plaukimo federacija ir buvusi mano bei dabartinė A. Šidlausko trenerė Ina Šimeliūnaitė-Paipelienė. Nėra taip, kad gali nueiti ir pasakyti, jog nori treniruoti Andrių ir važiuoti su juo į pasaulio čempionatą. Visgi LPF ir I. Šimeliūnaitė-Paipelienė manyje kažką matė ir pasitikėjo, todėl ir vykau į tą čempionatą.
- Ar pasirinkimui dirbti su R.Meilutyte didžiausią įtaką taip pat turėjo būtent federacija?
– Buvo taip: iš pradžių man paskambino LPF prezidentas ir paprašė po atostogų padėti Rūtai išsijudinti, nes ji greitai turėjo vykti į Ameriką apsižiūrėti. Tuomet mano tikslas buvo po trijų mėnesių pertraukos ją laikinai patreniruoti ir paruošti tam, kad nuvykusi į JAV galėtų ten prisijungti prie komandos, pradėti treniruotis bei pažiūrėti, kur jai labiau patinka.
Bet tada situacija buvo tokia, kad per Kalėdas ir pati Rūta nelabai norėjo važiuoti į Ameriką, ir tos šalies sportininkai greičiausiai nedirbo normaliu režimu, todėl nusprendėme palaukti sausio mėnesio.
- Ar tuo metu jums jau buvo kilusi mintis, kad su R. Meilutyte gali tekti dirbti ir ilgesnį laiką?
– Po trijų savaičių pirmą kartą tokia mintis pradėjo kirbėti galvoje. Pamačiau, kad Rūta labai gerai jaučiasi, o tuomet su LPF sprendėme, kur jai būtų geriausia treniruotis. Galvojome apie JAV, Australiją, Italiją, Austriją, kurioje treniruojasi ir Giedrius Titenis. Variantų tikrai buvo daug ir norėjome išrinkti patį geriausią.
Jau turėjome pavyzdį su Anglija – tai nebuvo bloga vieta, bet tai buvo pamoka, iš kurios galėjome padaryti išvadas, kad kuo arčiau Lietuvos Rūta treniruojasi, tuo geriau galime stebėti jos progresą ir treniruočių metodus. Tiek aš, tiek federacija, padėjome jai apsispręsti ir po trijų savaičių kartu aš jau mačiau, kad jai pačiai čia patinka.
- Ar jūsų negąsdino atsakomybė treniruoti tokio kalibro ir žinomumo sportininkę?
– Atsakomybė didelė, bet aš tikiu Rūta – mes labai puikiai sutariame ir esame gera komanda. Tikrai nebūčiau ėmęsis šio darbo, jei bent minimaliai dvejočiau. Tačiau viskas gerai sekėsi, Rūta yra labai motyvuota, tad neabejoju, jog viskas bus gerai. Jaučiu atsakomybę ir žinau, kad treniruoju vieną geriausių plaukikių pasaulyje ir tam skiriu visą savo laiką.
- Neseniai pristatėte savo varžybų ir treniruočių stovyklų grafiką, kuris tikrai yra labai įtemptas. Ar sportininkui po pertraukos nesunku iškart įsivažiuoti į tokį ritmą?
– Turėsime labai daug stovyklų užsienyje, o varžybos bus tik kas mėnesį ar pusantro. Planas yra toks koks yra, nes šiais metais galima atsikvėpti nuo priešolimpinių metų ir susirasti geriausias treniruočių vietas ir sąlygas bei atsirinkti, kur mums patinka. Todėl per šiuos metus ieškome patraukliausių variantų.
O šiaip Rūta sportuoja jau dvyliką metų ir atostogavo tik tris mėnesius, todėl jos organizmas išlaikė įdirbį. Užteks poros mėnesių grįžti į reguliarų sportininko režimą.
- Kokie yra jūsų, kaip trenerio, ilgalaikiai karjeros tikslai?
– Pasaulio rekordai, olimpiniai ir pasaulio čempionato medaliai. Tikslai maksimalūs, nes treniruoju geriausią pasaulyje sportininkę (šypsosi).
Šiuo metu R. Meilutytė dalyvauja Kaune vykstančiose Lietuvos atvirose žiemos plaukimo pirmenybėse ir jau iškovojo du aukso medalius – kaunietė 50 m. plaukime krūtine (30,73 sek.) ir 50 m. plaukime laisvuoju stiliumi (25,98 sek.) pranoko visas varžoves.
Jos dar laukia keturios rungtys: 100 metrų krūtine, 100 ir 200 metrų laisvuoju stiliumi bei 50 m. nugara.
