Gerų fizinių duomenų R.Rekstas bandė jėgas įvairiose ėjimo distancijose, kol galop pasirinko 50 km nuotolį.
Įvykdė olimpinį B normatyvą siekdamas patekti į Londono olimpines žaidynes, minutės pritrūko ir ruošiantis Pekino olimpinėms žaidynėms. 2014-aisiais atstovavo šaliai Europos lengvosios atletikos čempionate Ciuriche.
Sportinio ėjimo specialistai tikėjo, kad pagaliau trečias kartas nemeluos ir R.Rekstas įgyvendins savo svajonę – iškovos teisę dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Bet 2015-aisiais vilniečio jau niekas nematė rungtyniaujančio ėjimo takelyje.
Tačiau jis iš sporto nepasitraukė. Pradėjo dirbti bendro fizinio rengimo treneriu ir toliau bendrauja su ėjikais, kitų sporto šakų atstovais bei žmonėmis, kurie turi sveikatos problemų ir nori ją stiprinti.
– Ar jūsų gyvenime buvo tiktai sportinio ėjimo rungtis? – sportas.info paklausė 29 metų R.Reksto.
– Ne, iš pradžių apie dešimt metų bėgiojau. Mano pirmasis treneris – dabar jau šviesaus atminimo Leonidas Šepelevičius. Bėgiojau 100 m ir 200 m distancijas, bandžiau šokinėti į tolį.
Kai treneris išėjo į pensiją, mane pastebėjo trenerė Irena Jefimova. Pradėjau bėgioti vidutinius ir ilguosius nuotolius, 3000 metrų su kliūtimis. Pamažu pradėjo gerėti rezultatai, bet ne taip, kaip norėjosi.
2006-aisiais pradėjau domėtis sportiniu ėjimu, susidraugavau su treneriais J.Romankovu ir K.Paviloniu. Jie man pasiūlė pabandyti šią rungtį. Patiko.
Pasitariau su trenere I.Jefimova ir ėjimo treneriais, ką toliau daryti. Nusprendėme likti sportiniame ėjime.
– Ir kaip sekėsi?
– Ėjimo takelyje praleidau dešimt metų. Išbandžiau visas rungtis, pradedant 3 km ir baigiant 50 km nuotoliais. 10 km distancijoje tarp jaunimo U23 grupės ėjikų pasiekiau antrą rezultatą Europoje uždarosiose patalpose – 40 min. 47 sek.
Labai nustebau, kai 2007 metais, pirmą sykį eidamas 50 km nuotolį, įvykdžiau pasaulio čempionato B normatyvą, o iki Pekino olimpinių žaidynių normatyvo pritrūko tik minutės. Bet į pasaulio čempionatą nevažiavau, nes A normatyvus buvo įvykdę Donatas ir Darius Škarnuliai bei Tadas Šuškevičius.
Į Londono olimpines žaidynes irgi nenuvažiavau: mes trise – T.Šuškevičius, Tomas Gaidamavičius ir aš – buvome įvykdę B normatyvą, bet geriausią rezultatą buvo pasiekęs Tadas, kuris ir pelnė teisę dalyvauti Londone. Išsvajotos olimpiados taip ir nesulaukiau, 2015-aisiais atsisveikinau su didžiuoju sportu.
– Kodėl taip staiga nutrūko sportinė karjera?
– 2014-aisiais per Europos lengvosios atletikos čempionatą Ciuriche dėl klubo traumos nebaigiau 50 km distancijos. Trauma privertė mėnesį pusantro pailsėti. Sugrįžęs į ėjimo takelį pamažu pradėjau didinti treniruočių krūvius, ir trauma vėl atsinaujino.
Lietuvos olimpinio sporto centro gydytojai stengėsi mane išgydyti, bet nepavyko. Medikų nuosprendis buvo griežtas: reikia poilsio. Nutariau metus praleisti, pailsėti ir vėl sugrįžti. Tačiau tas poilsis trunka iki dabar. Dar aktyviai sportuodamas domėjausi fiziniu rengimu, todėl nusprendžiau rimčiau save išbandyti šioje srityje. Dabar žmonėms padedu stiprėti fiziškai ir mesti svorį.
– Ar buvo sunku skirtis su didžiuoju sportu?
– Buvo sunku psichologiškai. Jau po kelių dienų kūnas pradėjo reikalauti fizinio krūvio. Pirmaisiais metais dar sapnavosi treniruotės ir varžybos, trūko adrenalino.
– Kada sulaukėte pirmųjų klientų dirbdamas fizinio rengimo treneriu?
– Dar aktyviai sportuodamas 2014-ųjų pabaigoje jau pradėjau dirbti su keliais žmonėmis. Viskas prasidėjo nuo to, kai per vieną treniruotę atėjo tėvas su sūnumi ir paprašė, kad kuris nors iš trenerių padėtų jo vaikui sustiprėti.
Su tuo berniuku pradėjau dirbti, po kiek laiko atėjo dar keli, o paskui – dar daugiau. Dabar turiu 70 klientų. Lengvosios atletikos manieže esančioje salėje su vienais dirbu rytais, su kitais – po pietų, su trečiais – vakarais, o dar su kitais – savaitgaliais.
Dirbant su grupe, yra 12 treniruočių, jas galima išnaudoti per vieną ar du mėnesius. Vyksta ir individualios treniruotės.
Neseniai mėnesį teko padirbėti su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais Vytautu Lukša ir Darvydu Šernu, kurie stiprėjo fiziškai. Lūkesčiai pasiteisino, vyrai rodo puikią fizinę formą, pelno įvarčius draugiškose rungtynėse. Šiuo metu jie kartu su komanda treniruojasi Turkijoje. Ateina talentingų jaunųjų krepšininkų, stengiuosi padėti vienam kitam lengvaatlečiui.
– Koks lankytojų amžius?
– Jauniausiam klientui – 15 metų, o vyriausiai buvo 70. Tarp lankytojų ypač populiarūs TRX diržai, kurie verčia dirbti visus kūno raumenis, stiprina vidinius raumenis. Šiaip jau remiuosi paprasta kūno kultūra, nieko stebuklingo nėra. Esu baigęs Lietuvos edukologijos universitetą, turiu bakalauro diplomą.
Kai važinėdavau su Lietuvos ėjimo rinktine, su mumis ne visada galėdavo būti masažuotojas. Kartu su ėjike Neringa Aidietyte 2013-aisiais baigiau masažo kursus, per treniruočių stovyklas ir varžybas kartais pamasažuodavome T.Šuškevičių. Stengiuosi tobulėti, sukaupti kuo daugiau žinių.
Dalyvauju įvairiuose seminaruose: 2015-aisiais buvau konferencijoje Barselonoje, o 2016-aisiais – Prahoje.
– Turite daug draugų užsienyje. Ar neketinate ten kelti sparnų?
– Pasiūlymų jau gavau, tačiau nenoriu nuo ko nors priklausyti, prie nieko prisirišti. Turiu gyvenimo draugę šuolininkę į tolį Akvilę Šimkutę, kuri praėjusiais metais iš Šiaulių atvažiavo į Vilnių studijuoti. Taip su ja ir susipažinome.
Esu labai patenkintas tuo, ką darau. Į darbą einu kaip į šventę. Kai tvirčiau atsistosiu ant kojų, mano tikslas – turėti savo studiją.
– Kai žmogus su savo problemomis ateina pas jus, nuo ko pradedate?
– Pirmiausia išmatuoju visą jo kūną, pasižiūriu riebalų ir raumenų santykį, kaulų masės skysčius, biologinį amžių. Atsižvelgdamas į tai, sudarau mitybos programą. Dirbu su specialiais maisto papildais ir pakaitalais, ląsteline mityba – tai yra subalansuoti kokteiliai, kuriais pakeičiame pusryčius ir vakarienę.
Vartodamas juos žmogus numeta svorio. Tuose kokteiliuose – visi mikro- ir makroelementai, baltymai, maistinės medžiagos. Tai maistas stiklinėje, jame vos 200 kalorijų. Mitybą derinu su sportu, nes sportas be mitybos metant svorį jokios naudos neduoda. Jeigu žmogus daug sportuos, o valgys irgi daug, kas iš to?
Jeigu gaus daugiau kalorijų, nei sudegins, priaugs svorio.
Tarkime, mano pusryčiai prasideda nuo subalansuoto kokteilio, kuris suteikia jėgų, ir esu sotus. Per pietus dažniausiai valgau vištieną ir kuo daugiau daržovių, o vakare vėl išgeriu kokteilio.
– Ar vis dar ilgitės sportinio ėjimo?
– Taip. Vis bandau įtikinti save, kad galutinio taško dar nepadėjau. Gal ateis diena, kai truputėlį daugiau pajudėsiu. Juk kaip ėjikas esu jaunas, man – 29-eri. Būdami kur kas vyresnio amžiaus ėjikai dar gerina pasaulio rekordus.
Dažnai pabendrauju su savo treneriais J.Romankovu ir K.Paviloniu, per Lietuvos jaunučių lengvosios atletikos čempionatą netgi teisėjavau. Aš lankausi įvairiose sportinio ėjimo varžybose, seku mūsų ėjikų startus.
