Atėnų olimpinių žaidynių septynkovės vicečempionės Austros Skujytės sportinė karjera, kaip ir daugelio perspektyvių vaikų, prasidėjo dar lauko žaidimų aikštelėje. Pradėjusi nuo futbolo ir judrių žaidimų su bendraamžiais, A.Skujytė netruko pamilti sportą, tačiau ties viena sporto šaka ilgam neapsistodavo, iki atrado daugiakovę.
„Treneris man žadėjo disko metikės karjerą, tačiau pradėjus intensyviai treniruotis, supratau, kad vis ta pati sporto šaka man pradeda greitai atsibosti. Tai pastebėjo ir treneris, kuris pridėjo daugiau įvairovės – sporto šakų, ir taip atradau save daugiakovėje“, – šypsojosi A.Skujytė.
Dailininko Egilo Skujos ir gydytojos Augustinos Skujienės šeimoje gimusi lengvaatletė nuo pat vaikystės pasižymėjo gabumais ne tik sporte. Paauglystėje A.Skujytė lankė dailės mokyklą ir užsimena, jog svarstė sekti tėvo pėdomis ir savo ateitį sieti su menu.
„Vis dėlto nugalėjo sportas, tačiau piešimo įgūdžių neužmiršau iki šiol“, – „Lietuvos mokyklų žaidynių“ žiūrovams pasakojo A.Skujytė, pridurdama, jog iš pradžių tėvai nesidžiaugė tokiu dukros pasirinkimu.
„Pačioje sportinės karjeros pradžioje tėvai tikrai nebuvo labai laimingi dėl mano pasirinkto kelio, o mama, žiūrėdama iš medikės perspektyvos, iškart susirūpino dėl galimų traumų, tačiau ilgainiui su ta mintimi apsiprato. Dabar ji netgi žino visas mano konkurentes, rezultatus ir už mane labai serga, jaudinasi. Pavyzdžiui, kai dalyvauju svarbiose varžybose, tėtis įtampą nuima važiuodamas grybauti, o mama labai daug lygina“, – juokėsi olimpietė.
Pasidomėjus, kuri daugiakovės rungtis A. Skujytei patinka labiausiai, lengvaatletė atskleidė, kad nuo 2012 metų, kuomet Londono olimpinėse žaidynėse ji pagerino asmeninį septynkovės rekordą, tokios yra net dvi.
„Tai yra tarpusavyje visiškai nesuderinamos rungtys – rutulio stūmimas ir šuolis į aukštį. Nors daugiakovėje paprastai būna taip, jog ta rungtis, kuri geriausiai sekasi, tai labiausiai ir patinka, man labai smagu, kad galiu suderinti šias dvi skirtingas sporto šakas ir būti tarpinis variantas tarp rutulininkės ir šuolininkės į aukštį“, – sakė A.Skujytė.
Taip pat daugiakovininkė atskleidė, kad yra viena rungtis, kurios ji tikriausiai niekada nepamėgs.
„Būna taip, kad vieną dieną sunkiai sekasi šokti į aukštį, tačiau gerai skrenda. Visgi vieną dalyką tikrai žinau – 800 metrų bėgimo rungtis, kad ir kaip gerai sektųsi, niekada netaps mano mėgstamiausia“, – tikino ji.
Geriau nei olimpinės pergalės kainą A.Skujytė iki šiol prisimena emocijas, užplūdusias iškovojus olimpinį medalį ir neleidusias užmigti visą naktį.
„Tai yra žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas, kuomet supranti, jog svajonė, visą gyvenimą atrodžiusi neįgyvendinama, staiga ima pildytis. Tą akimirką tu tiesiog eini pirmyn, stengiesi, vieną akimirką tikėdamas, o kitą jau dvejodamas, ar tikrai sugebėsi. 2004 metais tikrai nemaniau, kad pasieksiu pergalę, ir kai tai išsipildė, buvau euforijoje (vasaros olimpinėse žaidynėse Atėnuose A.Skujytė iškovojo sidabro medalį). Žinoma, po kiek laiko viskas nugrimzta į praeitį, tačiau tą minutę apėmęs džiaugsmas yra neįkainojamas“, – išgyventomis emocijomis dalijosi sportininkė.
