1992-ųjų rugpjūčio 5-oji Lietuvos sporto istorijoje įrašyta ryškiomis spalvomis. Tą dieną Barselonos olimpiniame stadione, 55 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje disko metikas Romas Ubartas privertė visą pasaulį įsiminti Lietuvos trispalvę. Atletas nusviedė diską 65,12 m, tapo čempionu ir iškovojo pirmąjį istorijoje Nepriklausomos Lietuvos olimpinį medalį.
Lyg to būtų negana, vos po kelių dienų, lietuvių širdys plakė dar stipriau, kai dvylika atletiškų vyrų liedami prakaitą krepšinio aikštėje sugebėjo iškovoti bronzos medalius.
Simboliška, tačiau tarsi suprasdamas, kokia svarbi Lietuvos sportui yra rugjūčio 5-oji, praėjus lygiai 25-eriems metams auksą pasaulio lengvosios atletikos čempionate iškovojo naujoji Lietuvos disko metimo viltis – Andrius Gudžius. Šis medalis tapo puikia dovana minint pirmojo Lietuvos olimpinio apdovanojimo jubiliejų.
Malonūs prisiminimai Barselonoje dalyvavusių sportininkų nepalieka iki šiol. R. Ubartas vis dar puikiai mena visus momentus, kurie jam atnešė istorinį apdovanojimą. Geriausiais prisiminimais gyvena ir kiti Barselonoje dalyvavę Lietuvos delegacijos nariai.
Pirmadienio popietę, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto būstinėje (LTOK) vyko pirmojo nepriklausomos Lietuvos olimpinio medalio paminėjimas, o jame dalyvavo ir būrelis 1992-ųjų olimpinių žaidynių Lietuvos delegacijos narių, tokių kaip Romas Ubartas, Vitalijus Karpačiauskas, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša.
Pirmoji sveikinimo žodį tarė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ji prisimindama 1992-uosius džiaugėsi ryškia Lietuvos sporto praeitimi.
„Tai buvo milžiniška dovana. Buvo pirmieji metai, kai visi pajautėme, kad atgimėme. Medalis buvo labai daug reiškiantis“, – nenorėdama užimti svarbaus 1992-ųjų olimpiečių laiko sakė ji.
Žodis, nieko nelaukiant, buvo suteiktas ir istorino medalio savininkui R.Ubartui. O šis ne tik maloniai pasidalijo prisiminimais, bet ir iš karto prakalbo apie naująją, motyvuotą bei stiprią disko metimo kartą.
„Prisiminimai dabar pasidarė galbūt net kitokie. Tačiau puikiai prisimenu, kai buvo situacija, kuomet galėjau ir neišvažiuoti. Tiesa, tuometinis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas pasakė, kad išvažiuosi be jokių kalbų. Nuvažiavęs tikėjausi, kad pelnysiu apdovanojimą. Tie prisiminimai, kai kilo trispalvė ir panašiai yra neišdildomi. Smagu, kad dabar atėjo nauja karta, A.Gudžius pateikė staigmeną. Malonu, kad viskas tęsiasi. Yra dar pora jaunų metikų, kurie gali kilti, turiu ir aš vieną auklėtinį motyvuotą. Prisiminimų yra ir gerų ir blogų, bet reikia gyventi toliau ir džiaugtis“, – teigė R. Ubartas.
Kuomet 1992-aisiais lietuviai nėrė į kovą dėl medalių, LTOK prezidentu buvo Artūras Poviliūnas. O prisiminimų jis turi tiek, kad dalijantis patirtimi jam net reikėjo rinktis, kuri yra svarbiausia.
„Atsimenu, kai su Vytautu Landsbergiu ėjome sveikinti R.Ubarto. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Prisiminimų daug, smagu pamastyti apie viską, kas įvyko. Malonu prisiminti krepšinio rinktinę, kiek ji prakaitavo. Iš tikrųjų, labai daug įspūdžių yra. Ir gerų ir blogų. Tačiau visi prisiminimai, galima sakyti, yra džiaugsmingi. Kai skridome namo, buvo geras jausmas. Buvo ir tokių delegacijos narių, kaip dziudo kovotojas Vladas Burba, kurį įtraukėmė tik todėl, kad jis kažkada saugojo aukščiausiąją tarybą-Atkuriamąjį seimą (šypsosi). Jis kovodamas varžybose pralaimėjo abi kovas, tačiau, kaip vėliau jis man sakė, buvo toks didelis įspūdis!“, – kalbėjo A.Poviliūnas.
Kuomet tarti žodį galimybę gavo 1992-ųjų krepšinio rinktinės narys V.Chomičius, šis iškart prisiminė kuriozišką situaciją, kuri įvyko tuomet, kai šiam varžybų metu buvo prakirsta galva.
„Prisimenu, kai man praskėlė galva, mane nuvedė pas gydytojus, siuvo galvą, o V.Landsbergis atėjęs liepė pamiršti skausmą, kadangi kovojame už Lietuvą“, – juokėsi 1992-ųjų olimpinės krepšinio rinktinės narys.
Prisiminimų krūvą pažėrė ir V.Chomičiaus komandos draugu 1992-aisiais buvęs S.Jovaiša. Tiesa, jis daugiau džiaugėsi, kad kartu su laimėjimais buvo duotas postūmis visam Lietuvos sportui.
„Prisimindamas tuos laikus, noriu iškarto visiems padėkoti. Visi prisiminimai ir vėl sušildė sielą bei širdį. Prisimenu, kai stebėjome, kuomet Romas laimėjo medalį. Jis atrodė toks ramus (šypsosi). Reikia visiems padėkoti, kad visa delegacija buvo gerai aprūpinta, gerai paruošta, kaip pirmajam kartui. Džiaugiuosi, kad suteikėme postūmį Lietuvos sportui. Dabar viskas pasikeitę, tačiau atidėkime viską į šalį, kadangi svarbiausia laimėjimai, kurie buvo iškovoti “, – teigė buvęs krepšininkas.
Kai krepšininkų prisiminimų kiekis jau atrodė pakankamas, žodis buvo suteiktas ant parketo daugybę metų praleidusiam teisėjui R.Brazauskui. Jam tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės karjeroje, todėl taip pat paliko neišdildomų įspūdžių.
„Man Barselona buvo tarsi svajonė. Prisimenu, kai teko būti su krepšininkais pasiruošimo metu, pamenu, kai per pažintis buvo gautos aprangos. Teko matyti pasiruošimą, olimpinėse teko gyventi kartu su krepšininkais, kur buvo karšta. Laimė, kad vėliau buvau perkeltas į teisėjų gyvenamąsias vietas (šypsosi). Mano pirmoji olimpiada labai įsimintina, nors ir teko teisėjauti labai mažai. Viskas nukrito kaip iš giedro dangaus, bet viskas buvo įspūdinga ir neužmirštama“, – apie džiugius prisiminimus kalbėjo dabartinis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) direktorius.
Kalbos sukosi ne tik aplink medalius pelniusius atletus. Nebuvo pamiršti ir ne itin sėkmingai Barselonoje pasirodę sportininkai. Nors boksininkas Vitalijus Karpačiauskas Barselonoje užėmė šeštąją vietą ir liko be medalio, jam viskas atrodė idealu.
„Barcelona man paliko netgi šiltesnius prisiminimus nei Atlanta. Ji man pasirodė malonesnė. Geriausiai prisimenu, kai šalia mūsų gyveno afrikiečiai, mušdavo būgnus, tačiau kai mūsų vyrai laimėjo medalius, jie kažkodėl nurimo (juokiasi). Olimpiada visam gyvenimui palieka ryškų pėdsaką“, – trumpai ir aiškiai pasisakė jis.
1992-ųjų olimpinės žaidynės Barselonoje Lietuvai buvo pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo. Ten mūsų šaliai atstovavo 46 sportininkai. Jie varžėsi net vienuolikoje skirtingų sporto šakų.
Kuomet pažvelgiama į iškovotų medalių skaičių, šis, galbūt, ir neatrodo įspūdingas, tačiau su krepšininkų bronza ir R.Ubarto auksu, bendroje įskaitoje pagal apdovanojimus iš 169 valstybių buvo užimta garbinga, 34-oji vieta.
