Autoritarinis Turkmėnistanas ketvirtį amžiaus buvo sunkiai pasiekiamas eiliniams turistams, mat šalis nenoriai įsileisdavo atvykėlius. Todėl buvo netikėta atskridus į Ašchabadą keliauti kone be trukdžių, nors mano kišenėje buvo tik pasas be vizos ir akreditacija į keistas žaidynes.
Stabtelėjimas kelioms minutėms – prie pasų kontrolės automato, darsyk – prie būdelės pareigūno, kuris tik taukštelėjo spaudą į pasą ir žvilgtelėjo į akreditaciją, ir – žaliuoju koridoriumi pirmyn. Akreditacijos galutinio sutvarkymo ir muitinės procedūros taip pat truko vos kelias minutes: atrodė, kad prie rentgeno spindulių įrenginio sutūpusiems apsnūdusiems muitininkams nėmaž nerūpėjo nei mano bagažas, nei aš pati.
Vos prieš metus atidarytas Ašchabado oro uostas tviska švara. Kaip vėliau paaiškėjo – švara tviska ir visas Ašchabadas, kurio balti pastatai plieskiant saulei net akina. Mieste balta viskas: daugiabučiai, prezidentūra, kurios tik kupolai tviska auksu, ir net žaidynėms naujai išdygusios arenos. „Balta balta, kur dairais”, – kaip rašė Salomėja Nėris.
Azijos šalių uždarųjų patalpų ir kovos menų žaidynės Turkmėnistanui – milžiniškas įvykis. Todėl jas rengiant lijo milijardais dolerių, nors, kiek tiksliai išleista, pasakyti niekas negali. Tačiau pašnekiuose vis išlendantis skaičius – 20 milijardų dolerių, o gal ir dar daugiau – skamba įspūdingai. Vietiniai tiksliai žino tik tai, kad olimpinio komplekso, kuriame – 16 tarptautinius standartus atitinkančių arenų ir olimpiniai kaimeliai sportininkams, jų palydovams, žurnalistams bei organizatoriams, kainavo 5 milijardus dolerių.
Tai – lašas jūroje, nes pinigus ryja organizaciniai žaidynių reikalai (brazilams, pas kuriuos 2016 metais vyko Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, iš turkmėnų, beje, reikėtų pasimokyti), o prieš tai milijardai irgi tirpo. Kad ir statant oro uostą. Pernai rugsėjį atidarydamas šį oro uostą, Turkmėnistano prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas džiūgavo, kad per metus jis galės priimti 17 milijonų keleivių. Pirmąsias išties dideles apkrovas paukščio formos oro uostas gavo būtent per Azijos žaidynes. Tiesa, nors oro uosto statyboms ir išleisti milijardai, net ir po žaidynių jis turės darbo.
Švenčia savo šventę
Azija gyvena pagal savo taisykles, kurias europiečiams dažnai sunku suprasti. Europiečiai kratosi Europos olimpinių žaidynių, kurias žemyno olimpinis komitetas sugalvojo rengti. Pirmosios prieš porą metų įvyko Baku, nors Kaukazo regione esantis Azerbaidžanas kultūriškai ir istoriškai panašesnis į Aziją.
Tačiau azerbaidžaniečiai turėjo pinigų ir noriai juos leido rengdami žaidynes. O štai dėl antrųjų žaidynių, kurios planuojamos 2019 metais, ilgai buvo daug klausimų – Europos valstybės nerodė jokio noro jas rengti. Galiausiai pavyko jas „įbrukti” autoritarinei Baltarusijai – europiada vyks Minske. Jau dabar sporto pasaulyje juokaujama, kad rengdama šias žaidynes Baltarusija bankrutuos.
Azijoje kitaip. Azijoje – naftos ir gamtinių dujų – nors vežimu vežk, todėl čia yra pinigų. O azijiečiai pamišę dėl savo žaidynių. Nuo pat 1951-ųjų čia rengiamos Azijos žaidynės, vadinamoji azijada. Taip pat – ir Azijos žiemos žaidynės, Azijos paplūdimio žaidynės, Azijos jaunimo žaidynės ir – jau penktąsyk – Azijos uždarųjų patalpų ir kovos menų žaidynės.
Ir visiems azijiečiams tai – tikrai didelė šventė. Įvykis gal net didesnis nei olimpinės žaidynės, mat į azijadas nėra griežtos atrankos: nori – dalyvauk. Ir laimėti čia daug lengviau nei olimpinėse žaidynėse.
Turkmėnistanui tai – ypač svarbu. Mat nuo pat 1991-ųjų, kai buvusi SSRS Pelenė Turkmėnija, išsivadavo iš didžiosios globėjos Rusijos glėbio, šalies atletai nėra laimėję nė vieno olimpinio medalio. Nėra laimėję ir priklausydami SSRS. O Azijos uždarųjų patalpų ir kovos menų žaidynėse juos tiesiog šluoja.
Azijadoje Turkmėnistane dirbęs Tarptautinės imtynių federacijos techninis atstovas lietuvis Gintautas Vileita šypsojosi: „Azijada azijiečiams labai svarbi. Kokio Pakistano ar Afganistano sportininkai olimpinėse žaidynėse – tik žiūrovai, o čia jie medalius laimi”.
Galimybė laimėti prie savų žiūrovų – viena priežasčių, dėl kurių Turkmėnistanas taip troško surengti šias žaidynes. Sunku net įsivaizduoti, kad panašios varžybos galėtų vykti Europoje, nes kas tai per darinys „uždarųjų patalpų ir kovos menų žaidynės”? Kovos menus gal dar ir galima suprasti – Azijoje jie itin populiarūs. Tačiau uždarųjų patalpų šakos? Ką tai reiškia?
Azijoje nereiškia nieko konkretaus. Mat į šią azijadą, be kovos menų, dar įtrauktos tokios šakos kaip trijulių krepšinis, biliardas, boulingas, šachmatai, šokiai, konkūras, uždarųjų patalpų lengvoji atletika, uždarųjų patalpų tenisas, dviračių trekas ir... e-sportas, kur sportuojama prie kompiuterių ir žaidimų konsolių.
Ką nori, tą ir įtrauki ir rengi sau žaidynes. Juokinga? Azijiečiams – ne. Jie švenčia šventę ir yra patenkinti.
Du Guinnesso rekordai
Turkmėnistanui šis renginys buvo itin svarbus – per visą savo istoriją, net tuomet kai priklausė SSRS, šalis nėra rengusi jokių didelių tarptautinių varžybų. Prezidentas G.Berdymuchamedovas – sveiko gyvenimo būdo šalininkas – vieną dieną nutarė: „Pakaks”, ir ėmėsi veiksmų.
2010 metais Turkmėnistanas gavo teisę rengti vieną azijadų. Vos per trejus metus Ašchabado pakraštyje, buvusiame karjere, išdygo įspūdingas kompleksas. Virš 45 tūkstančių vietų stadiono iškilusi milžiniška arklio galva, o stogas – banguoto Karakumų dykumos smėlio, vadinamo barchanu, formos. Barchanas – pusmėnulio ar pasagos pavidalo smėlio kalva su pavėjui nukreiptais ragais. Kitaip – dykumos kopa.
Komplekse – ir akvacentras, kovos menų arena, velodromas, boulingo ir jojimo centrai bei dar kelios didesnės ar mažesnės arenos.
Olimpiniame parke, kaip kompleksą išdidžiai vadina turkmėnai, liejasi fontanų kaskados – sutemus vanduo keičia spalvą ir atrodo dar įspūdingiau. Specialiai žaidynėms net buvo nutiesta traukinio linija. Traukinukas sportininkus vežioja iš olimpinio kaimelio ir atgal.
Užmojai buvo išties nemenki, nes, baigę statybas, turkmėnai pateko į Guinnesso rekordų knygą. Dusyk. 40,05 metro aukščio arklio galva virš stadiono tapo didžiausia arklio galvos skulptūra pasaulyje. Didžiausiu pasaulyje pripažintas ir akvaparkas. 5000 žiūrovų talpinančioje arenoje yra keturi skirtingo dydžio baseinai, o visas parko plotas – 4976,65 kvadratiniai metrai.
Apie bent vieną normalų baseiną ir bent vieną gėdos nedarantį stadioną svajojantiems lietuviams lieka toliau varvinti seilę.
Žinoma, niekas negarantuoja, kad po žaidynių milijardus kainavęs kompleksas nebus pamirštas, nes Turkmėnistanas gali daugiau nebegauti rimtų tarptautinių varžybų, bet, atrodo, šalies prezidento ketinimai rimti, o ir įvairių šakų sporto federacijos vis mieliau atsigręžia į piniguose besimaudančią Aziją.
Gatvėse rūkyti draudžiama
Brangaus komplekso statybos nėra kas nors itin nauja rimtas varžybas rengiančių šalių istorijoje – Sočio žaidynėms Rusija ištaškė 50 milijardų eurų. Nemaža dalis nusėdo korumpuotų valdininkų kišenėse.
Turkmėnistane korupcija – irgi nėra nežinomas reiškinys, nors pinigus skyrusi prezidento valdoma Vyriausybė, tikėtina, atidžiau prižiūrėjo, kur leidžiami milijardai.
Didesnį įspūdį daro prezidento G.Berdymuchamedovo draudimai rūkyti ir žaidynių dienomis prekiauti alkoholiu. Net Aurelijui Verygai ir jo komandai čia būtų, ko pasimokyti.
Ašchabade jau prieš porą metų uždrausta rūkyti viešose vietose. Tai reiškia, kad rūkyti negalima niekur, išskyrus savo butus ar specialias teritorijas, pavyzdžiui, viešbučiuose, į kuriuos vietiniai šiaip nepatenka. Tai nėra tuščias draudimas – mieste pilna kamerų ir neleistinoje vietoje rūkantis žmogus greitai sulaukia pareigūnų su baudos kvitu.
Alkoholis – ne toks brangus. Vietiniai sako, kad pigiausia turkmėniška degtinė kainuoja tik eurą, brangesnė – penkis, tačiau žaidynių dienomis nei parduotuvėje, nei bare alkoholio nusipirkti tiesiog neįmanoma. Tiesa, ne tik lietuviai moka apeiti draudimus – nusipirkti alkoholio galima juodojoje rinkoje, ką ir padarė estai turistai. Tačiau per daug įsilinksminę ir parsitempę į viešbutį laisvo elgesio merginą, akimirksniu sulaukė pareigūnų vizito. Linksmybės greitai baigėsi.
Pasakojama, kad per ateinančius kelerius metus prezidentas G.Berdymuchamedovas žada padaryti Turkmėnistaną šalimi be cigarečių ir šį jo sprendimą laimina Pasaulio sveikatos organizacija.
Žirgas – net ant šulinių dangčių
Azijada Turkmėnistane išskirtinė tuo, kad pirmą kartą joje dalyvauja pabėgėlių rinktinė ir Okeanijos komandos. Tačiau azijiečiai jau pasakė: Okeanijos sportininkų į savo žaidynes daugiau nebekvies, mat Australija ir Naujoji Zelandija atsiuntė vos po kelis atstovus. Vadinasi, neparodė deramo dėmesio.
Kitose žaidynėse, matyt, nebebus ir konkūro varžybų, tačiau Turkmėnistane jojimas labai svarbus, todėl azijadoje jis yra vienintelė sporto šaka, vykstanti ne uždaroje arenoje. Ne be priežasties naująjį Ašchabado stadioną puošia milžiniška žirgo galva, žirgų siluetai ant stadiono sienų sutemus mainosi įvairiomis spalvomis, žirgo galvos puošia gatvės šviestuvų stulpus ir net šulinių dangčius, o olimpinis kompleksas – irgi žirgo galvos formos.
Jojimas, kaip ir kovos menas turkmen gurešas – nacionalinis Turkmėnijos sportas. O achaltekas – viena seniausių pasaulio žirgų veislių – turkmėnų pasididžiavimas. Manoma, kad šiai veislei – per 3000 metų ir niekas negali tiksliai pasakyti, achaltekai ar arabų ristūnai turi ilgesnę istoriją.
Turkmėnai šiuos žirgus veislė karui, o storos jų giminystės “knygos” buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip ir lietuviški žemaitukai, achaltekai buvo ant išnykimo ribos. Tik žemaitukus buvo beveik išnaikinę vokiečiai, o achaltekus – rusai, juos skerdę mėsai. Metalu žvilgančiu kailiu išsiskiriantys achaltekai – ir dabar dar pakankamai reta veislė.
Jodinėjimas – ir Turkmėnistano prezidento G.Berdymuchamedovo aistra. Per šalies televiziją (suprantama, kad visi kanalai čia yra nacionaliniai) nuolat rodomas jodinėjantis prezidentas. Jis net yra parašęs knygą apie tauruosius gyvūnus.
