Nusviedęs diską 65 metrus 12 cm Europos čempionas tuomet dar 32-iejų Romas Ubartas tapo ir olimpiniu čempionu. Tądien net du jo bandymai skriejo 65,12 cm, tačiau dar toliau įrankio mesti ir nereikėjo – Lietuva jau turėjo pirmąjį olimpinį čempioną, kuriam plojo Barselonos stadione ir pirmąkart istorijoje, keliant mūsų šalies vėliavą, buvo grojamas himnas.
„Tai buvo vakaras, tačiau tada man švietė į akis saulė. Jausmas buvo nerealus – tu, Nepriklausomos Lietuvos pilietis, ir esi olimpinis čempionas“, – prisiminė 1992-uosius disko metikas R.Ubartas.
Nors po to sekė ir nemenkas skandalas 1993-siais, kai planetos čempionate Vokietijos Štutgarte R.Ubartas buvo apkaltintas vartojęs dopingą bei priverstas praleisti ketverius metus be didžiojo sporto, žymus disko metikas yra tas sportininkas, nuo kurio prasideda Nepriklausomos Lietuvos olimpinių čempionų atskaitos taškas.
„Kaip atsitiko, kad patraukiau į disko metimo sektorių? Panevėžio sporto mokykloje bandžiau šokti su kartimi į aukštį, bet nesėkmingai nukritau ir susitrenkiau galvą. Bandžiau trišuolį, šuolius į aukštį bei tolį, jėgas mėginau rutulio stūmimo rungtyje, mečiau kūjį. Galiausiai po visų klaidžiojimų „sustojau prie disko metimo. Jei nebūčiau disko metiku, galbūt gerai stumčiau rutulį. Buvo ir manančiųjų, jog aš net geru krepšininku galėjau tapti“, – duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ savo keliones sporto šakų labirintuose prisiminė 57 metų R.Ubartas.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Žemaitijoje, Šilutės rajone, Pagėgių kaime. Mano tėveliai buvo iš tų kraštų, tik tėtis nuo Varnių, o mama – iš Šilalės. Kai reikia ką nors pasakyti apie savo gimtinę, tai negaliu pasigirti, kad tai istorinė ar kažkuo išskirtinė vieta. Tiesiog tai mano gimtinė. Ir ji labai graži – Pagėgiai yra savotiška kryžkelė į Sovietską ar kitaip – Tilžę, Tauragę ir Jurbarką. Važiuok nors į visas puses, į tam tikrą miestą pateksi. Dar netoliese yra įspūdingas Rambyno kalnas ir senasis Nemunas.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Nežinau, kodėl, bet vaikystės prisiminimuose yra išlikęs pirmasis mano startas varžybose. Tuomet Pagėgiuose, aštuonmetėje mokykloje, vyko tarpmokyklinės krepšinio varžybos ir aš žaidžiau Juknaičių komandoje. Atrodo, mes tas rungtynes laimėjome, tačiau kiek buvo streso prieš jas. Kad jūs žinotumėte! Iki šiol prisimenu tą drebuliuką.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Pati nuostabiausia šventė nuo pat vaikystės buvo ir išlieka Kalėdos. Mano šeima buvo labai tikinti, todėl tiek Kūčios, tiek ir Kalėdos buvo kaskart jaudinanti šventė. Ir tai, kad gali po Kūčių vakaro kitą dieną tiesiog džiaugtis išaušusiu rytu – neįtikėtina.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Pakeliui iš Vilniaus į Jurbarką yra tokia viena vieta, kuri yra pasakiškai graži. Nuo skardžio atsiveria labai didelis ir įspūdingas Nemuno vingis, tankūs miškai. Kai tik važiuoju, būtinai sustoju pasigėrėti – tokio grožio niekur kitur Lietuvoje nėra.
– Geriausias Lietuvos miestas.
– Manau, Vilnius. Kai jau tiek metų gyveni, pripranti prie jo, susigyveni ir jis tampa lyg tavo dalis. Tad Vilnius yra mano dalis.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Žinau, kad daugelis galvoja apie karalių Mindaugą, kunigaikštį Gediminą, tačiau man prie širdies Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Daug teko apie jį skaityti, permąstyti jo poelgius ir manau, kad jis mylėjo šį kraštą, siekė jį paversti galinga valstybe. Kęstutis buvo tikrasis Lietuvos riteris. Gaila, kad taip siaubingai baigėsi jo gyvenimas – priešų būna ir tarp draugų.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti ?
– Ne kartą pietavau ir dar kartą norėčiau gerai laiką praleisti su mano kolega – dukart olimpiniu čempionu disko metiku Virgilijumi Alekna. Mes visada turime apie ką pakalbėti – mūsų aistra yra sportas. Žinoma, jis dabar metėsi į politiką, galbūt, siektų ir tą temą gvildenti, bet man ji nėra įdomi – nesu pasikaustęs. Manau, didžiąją dalį pietų praleistume aptarinėdami sprto pasaulio klausimus.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Nesu labai didelis dabartinės muzikos žinovas. Savo laiku pas mus į miestelius važinėjo Nelė Paltinienė ir Stasys Povilaitis. Tai jų dainos labiausiai įsiminė ir labiausiai dabar man prie širdies. Jei reikia susikurti gerą nuotaiką, vis paniūniuoju S.Povilaičio „Šviesk, švieski man vėl...“
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Pabūsiu sporto žmogumi ir pabaksnosiu į praktiškus dalykus. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje įsikūrė „Audimo“ bendrovė – jos kuriama apranga man yra prie širdies, mieliausia. Šią prekę labai vertinu. Neseniai su savo auklėtiniu Portugalijoje susilažinome, kur pagaminta Baltarusijos lengvaaatlečių apranga. Specialiai „netyčia“ pasivaikščiojau aplink baltarusių būrį ir buvau nustebintas – gražiai aprengti „Audimo“ rūbais (juokiasi).
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Gal anksčiau pasakyčiau, kad cepelinai. Bet dabar nuo jų šiek tiek nutolau. Vis dėlto, man skanu yra bulviniai blynai su mėsa ar grybais – tie, žemaitiški.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Reikia truputį pagalvoti. Manau, jie tokie: žalia, geltona. Viltis, Tėvynė ir meilė.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Turime mes tų išskirtinių bruožų. Vienas iš jų yra užsispyrimas, antras – perdėtas darbštumas ir trečias – šaltas lietuvių temperamentas. Manau, visi jie yra geri.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– esu lietuvis.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams 100-mečio proga.
– Norėčiau visiems palinkėti taikos, pakantumo ir gerovės. Ir išlikti vieningiems – po vieną mes nesame tauta.
