„Visi kiti apdovanojimai nublanksta prieš šį“, – Vilniaus oro uoste šypsojosi S.Krupeckaitė.
35-erių sportininkė keirino rungtyje nusileido tik belgei Nicky Degrendelei bei Honkongo dviratininkei Lee Wai Sze.
„Net sunku nupasakoti, koks jausmas buvo po finišo. Galvojau, kad galbūt likau ketvirta ar penkta, tad tikrai labai džiaugiausi. Gal gavau ir Dievo dovaną.
Apskritai, varžybos buvo labai sunkios – treke buvo sausa ir karšta. Viskas kainavo daug pastangų, o finišas buvo jau iš paskutiniųjų“, – pasakojo ji.
S.Krupeckaitei bronzos medalis pasaulio čempionate jau buvo 13-as. Dabar ji turi 2 aukso, 5 sidabro bei 6 bronzos medalius.
„Apdovanojimai visada yra spyris judėti toliau. Kai negauni medalio, sunku vis atsikelti ir eiti iš naujo. Šis medalis buvo didžiulė padėka sau ir komandai.
Prie bronzos prisidėjo labai daug žmonių, net sunku visus išvardinti. Žinoma, didžioji dalis – trenerio. Jo dėka vis dar esu ant dviračio ir nenuleidžiu rankų, – savo vyrui ir treneriui Dmitrijui Leopoldui dėkojo S.Krupeckaitė. – Taip pat ačiū ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kurie mane visada palaiko ir palaikė“.
Nors lietuvė jau yra dviračių treko veteranė, apie karjeros pabaigą kol kas dar negalvoja.
„Į šį klausimą atsakyti sudėtinga, tačiau gera žinoti, kad per 14 pasaulio čempionatų jau iškovota tiek medalių. Ta statistika ir guodžia, ir liūdina“, – nusijuokė S.Krupeckaitė.
Dviratininkė neatmeta varianto 2020 metais varžytis Tokijo olimpiadoje. „Bus matyti“, – trumpai atsakė ji.
Visgi S.Krupeckaitei medalio džiaugsmą temdo nerimas dėl ateities po šalies sportą sudrebinusios reformos.
Sportui skirtas valstybės lėšas užsimojęs perdalyti Edžio Urbanavičiaus vadovaujamas Kūno kultūros ir sporto departamentas dviratininkams jas drastiškai nurėžė.
Dviračių sporto federacija visiems 2018 metams gaus vos 180 tūkst. eurų, t.y. net 170 tūkstančių eurų mažiau nei pernai.
„Galiu pasakyti tiek, kad man kol kas niekas nepasikeitė, nes nuo sausio pradžios važinėjome po stovyklas ir Lietuvoje beveik nebuvome. Tik dabar, grįžę po šio čempionato, suprasime, kiek gavome ir kiek praradome“, – kalbėjo S.Krupeckaitė.
Ji emigracija-4119105/"="">emigracija-4119105/"" target="_blank">interviu „Lietuvos rytui“ šių metų pradžioje atskleidė, kad permainos šalies sporte jos šeimą netgi paskatino rimtai galvoti apie emigraciją.
„Jei vien sprinto komandai išvažiuoti į varžybas reikia virš 100 tūkst. eurų, o tiek duoda apskritai visam dviračių sportui, tad apie kokį aukštą lygį galima kalbėti.
Kadangi mano vyras irgi yra maksimalistas, jis čia nesiruošia likti dėl atlyginimo, vos viršijančio minimumą. Gauti nulį, ten, kur negali treniruoti komandos, nėra jokio tikslo. Vienintelė išeitis – emigruoti ir dirbti su kita komanda. Tik taip gali likti ant bangos.
Tai, ką mes darome yra mūsų gyvenimas. Tai nėra joks pinigų krovimasis. Aukojame šeimas, draugus ir laisvalaikį, nes tuo gyvename. O jei iš mūsų bando atimti mūsų gyvenimą... Dėl šios padėties jaudinomės ilgą laiką.
Tokiais atvejais jautiesi įspraustas į kampą ir kitų išeičių tiesiog nėra. Bet, žinoma, emigracija jau būtų paskutinė stotelė. Negąsdiname, kad jei ko nors negausime, išvažiuosime, bet tai, kas vyksta, yra sporto žlugdymas Lietuvoje“, – žodžių į vatą nevyniojo dviratininkė.
Nors jos vyras D.Leopoldas jau sulaukė susidomėjimo iš dviračių komandų užsienyje, jų rimčiau, kol nesibaigs kantrybė, nesvarstys.
„Kol kas jį tenktų tik pasiūlymas dirbti Lietuvoje. Tame ir problema – norime dirbti čia, bet jei neliks galimybių, išvažiuosime kartu su sportininkais ir treneriais“, – neslėpė S.Krupeckaitė.
Po pasaulio čempionato sportininkė kurį laiką pailsės, o tada vėl kibs į pasiruošimo naujam sezonui darbus.
„Treneris pasakė, kad nenori nieko matyti akyse iki mėnesio pabaigos, – juokėsi S.Krupeckaitė. – Jis ir pats daug metų dirbęs be poilsio, tad manau, kad reikėtų jį išvežti į kokią negyvenamą salą“.
