Trys, du, vienas – per kūną nueina šiurpuliukai ir aš pasileidžiu bėgti.
Taip, mano šios dienos tikslas buvo kuo greičiau įveikti 21 kilometrą (ir 98 metrus!) „We Run Vilnius“ bėgime.
Esu bėgikų stovykloje
Prisipažinsiu, kad man tokie renginiai didelio įspūdžio nedarydavo. Mėgstu bėgioti miškais, vienas, kuo toliau nuo žmonių.
Ir kasmet tokie bėgimo renginiai, kurie vyksta Vilniaus centre, visuomet žmones padalina į dvi stovyklas: vieni bėga ir džiaugiasi tokiu renginiu, o kiti piktinasi apsunkintu susisiekimu senamiestyje.
Šį kartą esu bėgikų pusėje. Dalyvauju ne pirmus metus, bet matau, kad renginys juda į priekį. Vis daugiau žmonių susirenka ir pasisemia teigiamų emocijų. Tokie renginiai vyksta visose pasaulio sostinėse, tad ir vilniečiams teks prie to priprasti. Kai yra pasiektas toks masiškumas, nebedaryti tokių bėgimų būtų nusikaltimas.
Nemačiau Čempionų lygos finalo
Kaip atrodo toks bėgimo renginys bėgiko, įveikusio 21 kilometrą ir užėmusio 8-ąją vietą, akimis?
Pradėkime nuo pradžių. Keltis reikėjo anksti, startas jau 9 val. 30 min., tad vakar teko skaudančia širdimi praleisti Čempionų lygos finalą. Užtat puikiai išsimiegojau ir ryte žvalus galėjau judėti Katedros aikštės link, kur duotas bėgimo startas.
Įprasta mankšta 30 min. iki starto ir aš jau pasiruošęs bėgti. Paskutinės minutės laukimo visada būna neramios. Karts nuo karto į galvą šauna mintis: „ar verta kasdien keltis anksti prieš darbą ir eiti bėgti arba po darbų vietoj ramios vakarienės prieš tai dar sportuoti?“
Bet vos tik pasileidi bėgti, supranti, kad esi gyvas dėl tokių akimirkų. Dėl to, kad turi išsikėlęs tikslą ir jį bandai įgyvendinti. Būtent iškelti tikslai ir būna varomoji jėga, kuri stumia mane į priekį.
Pusmaratonį bėgau pirmąkart
Žinoma, man tai buvo pirmasis pusmaratonis ir visiškai nauja patirtis.
Buvau griežtai susiplanavęs bėgimo tempą ir stengiausi jo laikytis. Pirmieji kilometrai tikrai lengvi, smagu bėgti žinomomis senamiesčio gatvėmis, kai jos užtvertos. Jautiesi ypatingas. Savanorių ir žmonių palaikymas gatvėse tikrai buvo išskirtinis šiandien.
Aišku vienos kavinės svečiai truputėlį privertė ironiškai nusišypsoti, nes primygtinai reikalavo bėgti greičiau.
Labai smagu, kad į Vilnių atvykę užsienio šalių turistai ir jų grupės puikiai įsilieja į šį renginį. Džiugu, kuomet bėgant iš jų išgirsti palaikančius šūkius.
Trasoje buvo įrengti trys vandens atsigėrimo punktai 10 kilometrų rate ir viena vieta Vokiečių gatvėje, kur galima prabėgti pro dušą.
Padai kaito vis labiau
Tiesa, kaistantys padai priminė, kad tokių dušų galėjo būti ir daugiau, o ypač tas pasijautė antrajame rate.
Manau, daugeliui bėgančių varžybose būna ir silpnumo akimirkų. Mane toks momentas užklupo kažkur įveikus 12 su puse kilometro. Tada pajaučiau, kad nebegaliu išlaikyti savo pasirinkto bėgimo tempo.
Bet bėgau 5-oje vietoje, todėl teko sukandus dantis kentėti.
Darėsi vis sunkiau, vienu metu pradėjau į laikrodį žvilgčioti kas kokių 10 sekundžių. Padai kaito dar labiau, mintyse jau laukiau to dušo Vokiečių gatvėje, o juk nuo jo reikės įveikti dar gerus 5 kilometrus iki finišo.
Gaila, bet perkaitęs organizmas privertė sulėtinti bėgimą ir tai man kainavo tris pozicijas. Vandens punktuose jau griebdavau viską, ką duodavo ir bandydavau vėsintis.
Finišavus apėmė palaima
Ech, bet paskutiniai kilometrai buvo patys ilgiausi. Atrodė, kad jie truko beveik tiek pat, kiek visa distancija iki jų.
Tačiau koks smagus ir nepakartojamas jausmas apima, kuomet finišuoji ir baigiasi tas kentėjimas!
Kadangi padai tiesiog degė, pirmas dalykas, ką padariau finišavęs, tai nusiėmiau avalynę ir pyliau ant kojų vandenį. Iš karto po to nulėkiau į dušą atsigaivinti. Didelis pliusas varžybų organizatoriams, kad buvo pasirūpinta šiuo dalyku.
Turėjau planų patekti tarp 10-ies geriausių arba nubėgti greičiau nei per 1 val. 20 min.
Likau 8-as, bet laikas šiek tiek prastesnis - 1 val. 26 min. 40 sek.
Puikių emocijų po finišo buvo daug, o linksmiausia frazė, kurią nugirdau iš kitų bėgimo dalyvių traukiant namo, buvo tokia: „Anksčiau galvojau, kad tokie bėgimai yra šūdas, nes visiškai paralyžiuoja senamiestį. Bet dabar pats bėgdamas supratau, kad užtvėrus gatves ir smagiau, ir saugiau.“
Teksto autorius 27 metų R.Suslavičius ilgą laiką profesionaliai sportavo, buvo Lietuvos biatlono rinktinės narys, bet šiemet baigė karjerą ir pasuko kitu keliu - tapo portalo lrytas.lt sporto žurnalistu.
