Tarp moterų daugiausiai medalių už įveiktas maratono ir pusmaratonio trasas iškovojusi D.Lobačevskė pasakojo, kad su šiuo maratonu Vilniuje prasidėjo ir antrasis jos profesionalios bėgimo karjeros etapas.
„Bėgioti pradėjau dar būdama trylikos ir savo jaunių karjeros etapą baigiau sulaukusi dvidešimt vienerių, tačiau kažkas viduje man tyliai kuždėjo, kad dar nepadariau visko, kad galiu daugiau, todėl 2008 metais nusprendžiau sudalyvauti maratone Vilniuje. Mano tikslas buvo tiesiog įveikti distanciją, bet kai laimėjau, tai buvo didžiausia atspirtis sugrįžti į bėgimą“, – pasakojo sportininkė.
2008 metais laimėtą maratoną, kuriame ji taip pat pagerino ir moterų trasos rekordą, ji vienareikšmiškai laiko pačiu įsimintiniausiu ir vadina ji savo vizitine kortele. Po šio maratono pradėjusi iš naujo intensyviai sportuoti, moteris išsikėlė tikslą sudalyvauti olimpinėse žaidynėse. Siekdama to, vos per dvejus metus savo asmeninį rekordą ji sugebėjo pagerinti 20 minučių.
„Kai dabar prisimenu pasiruošimą 2008 metų maratonui, kyla šypsena. Tuomet per dieną nubėgdavau apie 10 km, tai yra apie 50-60 kilometrų per savaitę. Dabar per savaitę bėgu virš 200 kilometrų“, – pasakojo ji.
Savo ruožtu, 2010, 2012 ir 2013 metų maratonus laimėjęs T.Venckūnas teigė šių laimėjimų nesureikšminantis.
„Bėgioti pradėjau dar vaikystėje, dabar per savaitę nubėgu apie 100 km. Kadangi bėgioju nuolatos, specialaus pasiruošimo maratonui neturiu, likus keliems mėnesiams tiesiog šiek tiek pasididinu krūvį. Kiekvieną maratoną bėgu dėl savęs ir savo asmeninio rezultato, medalis man – tik gražus prisiminimas“, – pasakojo T.Venckūnas.
Paklausti, kaip vertina šių metų Vilniaus maratono organizatorių iniciatyvą beveik dvigubai, palyginus su praėjusiais metais, sumažinti maratono trasos sukilimą, abu sportininkai vienareikšmiškai teigė, kad lygesnė trasa – puikus šansas siekiantiems pagerinti asmeninius rezultatus.
„Žinoma, vieni yra kalnų bėgikai, kiti – lygumų. Aš esu lygumų bėgikė ir ne kartą girdėjau, kad daugelis bėgikų, net ir mėgėjų, kurie intensyviai ruošiasi bėgti maratoną, renkasi ne Vilniaus trasą vien dėl to, kad ji kalnuota. Tai reiškia – joje kur kas sunkiau pagerinti asmeninius rezultatus. Manau, kad šių metų trasa motyvuos lietuvius sugrįžti ir bėgti maratoną namuose“, – vertino D.Lobačevskė.
Jai antrino ir T.Venckūnas. Anot jo, toks sprendimas bus patrauklesnis ne tik siekiantiems pagerinti asmeninius laikus, bet ir prisibijantiems bėgti kalnuota trasa. Sportininko teigimu, nepatyrusiems bėgikams gali būti sunku bėgti tiek į kalną, tiek nuo jo.
Prisimindama, kaip keitėsi maratonas Vilniuje, D.Lobačevskė džiaugėsi, kad šis bėgimo renginys auga ir į jį kasmet susirenka vis daugiau sirgalių.
„Labai smagu, kad dabar į maratoną jau susirenka ne tik bėgikai ir keli miesto gyventojai, einantys pro šalį. Vis daugiau žmonių ateina palaikyti. Tai iš vienos pusės palengvina užduotį, bet iš kitos – tai kur kas didesnė atsakomybė. Norisi ir gražiai atrodyti, ir greitai bėgti. Norisi susirinkusių žmonių nenuvilti“, – teigė ji.
Daugelyje užsienio maratonų dalyvavęs T.Venckūnas sakė, kad visgi namuose bėgti kur kas smagiau.
„Užsienyje didesnis pasirinkimas, galima išsirinkti patrauklesnę trasą, pamatyti naują šalį. Tačiau tai tuo pačiu reiškia mažiau miego, pasikeitusį maistą ar gėrimus, bendravimą kitomis kalbomis. Vilniuje ne tik lengviau nepasiklysti, bet dar ir draugų gali pasikviesti, o jie ir palaiko, ir vandens paduoda“, – šypsojosi bėgikas.
Vilniaus maratono dalyviai šiemet galės rinktis maratono, pusmaratonio, 10 km ir 4,2 km šeimos bėgimus. Studentai ir moksleiviai bėgs 3 km, o vaikai – 200 m.
Maratono dalyviai tradiciškai startuos ir finišuos Katedros aikštėje. Bėgimo trasa drieksis Neries paupiu, tęsis Žvėryne, Vingio parke, Gedimino prospekte ir Senamiestyje. Maratono bėgikams teks įveikti du ratus, o pusmaratonio – vieną ratą.
