2 km ilgio trasoje daugiausiai vilčių Lietuvai žadantis merginų tandemas šįmet Europos jaunių čempionate iškovojo bronzos medalius, per plauką nuo prizininkų pakylos jos liko pasaulio jaunių čempionate.
Pernai kelialapį į jaunimo olimpines žaidynes iškovojusios lietuvės tikino, kad galėtų prognozuoti savo galimybes Buenos Airėse, jei jų lauktų įprasta distancija, tačiau dėl nedidelio vandens telkinio organizatoriai varžybų dalyviams pasiūlė kitą formatą – 500 metrų į vieną pusę, apsisukti ir irtis atgal finišo link.
„Bus ne mūsų distancija, o vos ne sprintas, tai truputį nusivylėme. Jei būtų įprasta 2 kilometrų trasa, galima būtų kalbėti apie lūkesčius ir vietas. Bandėme daryti posūkius treniruotėje, tai dabar galvoju, kad pusė komandų veikiausiai išvirs iš valties. Labai keista, per varžybas neteko to matyti, – stebėjosi K.Kralikaitė.
Anot kaišiadorietės, tokiame renginyje norisi geriausio, bet čia veikiausiai daug lems sėkmė. Jai pritarė ir V.Urbonaitė: „Reikės „atkalti sistemą“ ir sugalvoti greičiausią būdą apsisukti bei neišvirsti. Visoms bus iššūkis“.
Vytautė prisipažino, kad esant sunkioms sąlygoms ją įkvepia partnerė valtyje. „Aš sėdžiu už Kamilės ir stengiuosi prisitaikyti, o jai atitenka visa atsakomybė ir sunkiausias darbas – tempo palaikymas, vairavimas, yrio jėga. Kartą sėdėjau jos vietoje – labai sunku“, – prisipažino šiaulietė.
Ji teigė kartais pritrūkstanti psichologinio tvirtumo, tačiau K. Kralikaitė neabejojo, kad jų komandos stiprybė yra sugebėjimas susikoncentruoti tuomet, kai to reikia. „Mūsų stiprioji pusė – charakteris. Kai norime, galime stipriai supykti ir pasiekti rezultatą. Be to, gerai sutariame su treneriu“, – sakė ji.
Prieš trejus metus į vieną valtį sėdusios merginos tapo neišskiriamomis draugėmis. „Esame artimos su Kamile ir ant kranto, ir ant vandens. Šiais metais atsirado dar didesnis savitarpio supratimas, pagarba ir nuomonių išklausymas“, – atskleidė Vytautė.
Viename kambaryje gyvenančios irkluotojos kartu eina ne tik į mokyklą, bet ir į kiną, parduotuves, leidžia laisvalaikį gamtoje. „Sunkiai dabar įsivaizduočiau savo gyvenimą be Kamilės. Jei ir neirkluosiu ateityje, liksime labai geromis draugėmis“, – neabejojo V.Urbonaitė.
Vilniaus Ozo mokyklą lankančios merginos turi visas sąlygas sportuoti, tačiau V.Urbonaitės galvoje jau sukasi mintys apie 12 klasės egzaminus ir galimybę stoti į kariuomenę, o K. Kralikaitė abejoja, ar galėtų sekti Mildos Valčiukaitės ir Donatos Vištartaitės pėdomis.
„Reikia motyvacijos eiti jų keliu, bet mane gąsdina, kad Lietuvoje nėra galimybių kartu ir sportuoti, ir studijuoti. Nežinau, ar galėčiau taip gyventi – „arti“ be pertraukų“, – kalbėjo K. Kralikaitė atskleidusi, kad kol kas dešimtis pasiūlymų sportuoti ir studijuoti Amerikoje dar nesvarsčiusi.
Paklaustas apie savo auklėtinių galimybes jaunimo olimpiadoje, irkluotojų treneris Vladislavas Sokolinskis pažadų nedalijo.
„Į bet kokias varžybas visi važiuoja čempionais, tik grįžta tokiais ne visi. Kiekvienas svajoja, bet išeina, kaip išeina, – kalbėjo jis. – Merginos myli sportą, turi tikslą, motyvuotos. Tarp jaunimo jos jau įrodė, kad yra vienos iš geriausių, o kaip gyvenimas susiklostys, pamatysime“.
„Kad ir kaip ten būtų, kokia distancija lauktų, reikės skristi per pusę pasaulio. Kelionė, žaidynių atidarymas, varžybos, olimpinė atmosfera – labai to laukiu. Olimpinės žaidynės – tai „vau“, – reziumavo V.Urbonaitė.
