Pirmojo Rūtos Meilutytės trenerio Giedriaus Martinionio treniruojama 18-metė plaukikė Argentinos sostinėje Buenos Airėse buvo greičiausia atrankoje ir pusfinalyje, tačiau finale jai teko rimtai pakovoti dėl titulo. A.Šeleikaitė (31,37 sek.) tik paskutinę akimirką 0,05 sek. aplenkė australę Chelsea Hodges.
„Aš nesu antra Meilutytė, aš esu pirma Šeleikaitė“, – atslūgus emocijoms po pergalės kalbėjo A.Šeleikaitė.
– Ar prieš jaunimo olimpines žaidynes tikėjotės iškovoti auksą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Šeleikaitės.
– Prieš važiuodama į jaunimo olimpines žaidynes turėjau pagrindinį tikslą – pagerinti asmeninį rezultatą. Nors tikrai norėjau patekti į finalą, bet apie prizinę vietą ar tuo labiau auksą tikrai negalvojau.
– Ar specialiai rengėtės šioms varžyboms?
– Kadangi dar tik sezono pradžia, visas pasirengimo ciklas buvo kiek trumpesnis nei visada. Nors ir turėjome nedaug laiko, treniravomės ir ruošėmės tikrai intensyviai. Džiaugiuosi, kad mano treneris turi gerą metodiką ir treniruočių planą, kurį pritaiko rengdamas mane varžyboms. Dažniausiai ši metodika pasiteisina.
– Ką jums pačiai reiškia tokia pergalė?
– Man ši pergalė tikrai neeilinė. Šis medalis man yra pirmasis tarptautinėse pasaulinio lygio varžybose. Dabar dar sunku tai suvokti, manau, tik vėliau suprasiu jo vertę.
– Kai pusfinalyje atplaukėte greičiausiai, ar ir finale tikėjotės būti nepralenkiama?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenorėjau būti pirma. Kai patekau į finalą, stengiausi negalvoti apie vietą, bet žinojau, kad atiduosiu visas jėgas, ir giliai viduje vyliausi, kad viskas bus gerai.
Apskritai mano požiūris toks: plaukiu sau ir varžausi su savimi. Man nedaro didelės įtakos šalia plaukiančios konkurentės. Bet šį kartą neįprastai daug jaudinausi.
Dažniausiai prieš 50 metrų distanciją jaudulio nejaučiu, bet šis kartas buvo kitoks.
– Kokios pirmos mintys užplūdo tapus čempione?
– Iš pradžių jausmai buvo dviprasmiški. Labai nudžiugau, kad buvau greičiausia, bet pamačiusi rezultatą šiek tiek nusivyliau.
Norėjau pagerinti savo asmeninį rezultatą, bet nepavyko. Dėl to kiek apmaudu, bet dabar apie tai stengiuosi negalvoti. Džiaugiuosi tuo, ką pasiekiau.
– Su treneriu G.Martinioniu treniruojatės jau daug metų. Kaip jis reagavo į šį laimėjimą?
– Taip, su Giedriumi treniruojuosi jau seniai. Treneris visada džiaugiasi kartu su manimi, bet kartu ir neleidžia stovėti vietoje. Jis pasakė, jog buvo daug klaidų, daug prastų grybšnių. Plaukimas nebuvo toks, kokio reikėjo, todėl ir rezultatas nedžiugino.
Laimėjusi medalį iš karto negalėjau tos pergalės sureikšminti ir atsipalaiduoti, nes dar laukė 100 metrų, 200 metrų distancijos ir estafetė. Man jo nuomonė yra labai svarbi, nes viską pasiekėme kartu.
– Jūsų stiprioji pusė yra būtent 50 metrų plaukimas, bet šis nuotolis nėra olimpinis. Ar dėl to nėra apmaudu?
– Taip, 50 metrų nuotolis man labai patinka. Šį kartą jaudinausi, bet dažniausiai viskas įvyksta taip greitai, kad net pati nespėju sureaguoti.
Labai gaila, kad tai ne olimpinė distancija, bet su tuo jau susitaikiau. Stengsiuosi prisijaukinti ir ilgesnes distancijas.
– Jau kurį laiką jūs lyginama su R.Meilutyte. Kaip į tai reaguojate – malonu, o gal atvirkščiai?
– Rūta yra fenomenas. Tikriausiai tai visi supranta. Tokių atvejų pasaulyje vienetai. Jai, manau, niekas neprilygs dar ilgai.
– Kokį įspūdį paliko jaunimo olimpinės žaidynės?
– Puikų: geros sąlygos, geras baseinas, kuris yra visai netoli nuo kaimelio.
Geresnis galėjo būti tik maistas. Jis visada buvo toks pat, o ir sulaukti jo sudėtinga, nes eilės nusidriekdavo ilgos. Bet tai tik smulkmena.
– Kaip vertinate dabartinę situaciją Lietuvoje ir treniravimosi sąlygas Kaune?
– Sąlygomis tikrai negaliu skųstis. Kauno plaukimo mokykla sudaro galimybę 50 metrų plaukti „Girstučio“ baseine. Ne visi plaukikai gali ir tuo pasidžiaugti.
Mūsų mokyklos direktorius Saulius Binevičius bendradarbiaudamas su treneriu tikrai daro viską, kad turėtume kuo geresnes sąlygas treniruotis.
