28-erių biatlonininkas visiems Lietuvos žmonėms dar 2014 metais Sočio olimpiadoje buvo trumpam padovanojęs viltį, jog pagaliau nutrūks medalių sausra žiemos sporte. Deja, bet trys netaiklūs šūviai ketvirtajame ugnies ruože nubloškė lietuvį iš prizinių pozicijų į 23-ąją vietą.
Po ketverių metų – 2018 metų Pjongčango olimpinėse žaidynėse T.Kaukėnas vėl priminė apie save.
Lietuvis net tris sykius pateko tarp 30-ies geriausių, o persekiojimo rungtyje pasiekė geriausią nepriklausomos Lietuvos biatlonininkų rezultatą – užėmė 13-ąją vietą.
Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo olimpinių žaidynių, T.Kaukėnas jau yra pasiruošęs naujam biatlono varžybų sezonui. Kad po olimpiados laukia šiek tiek ramesni metai, neslepia ir pats sportininkas.
„Žinoma, netgi jaučiasi nedidelis atsipalaidavimas, nes šis sezonas bus tikrai ramesnis, nei olimpiniai metai. Pats pasirengimą pradėjau truputį vėliau nei įprasta. Aišku, kad ir finansavimo požiūriu šiais metais sunkiau, bet esu dėkingas federacijai, kuri padarė viską, jog nejaustume to“, – kalbėjo T.Kukėnas.
Oficialiai biatlono varžybų sezonas prasidės gruodžio 2 dieną, kuomet startuos pirmas iš devynių pasaulio taurės etapų. Šiose varžybose išvysime ir gausią delegaciją iš Lietuvos. Prie starto linijos Slovėnijos Pokljukos biatlono centre vyksiančiame pirmajame etape turėtų stoti ir šeši lietuviai: trys vyrai ir trys moterys.
Savo mintimis apie laukiančius iššūkius naujame sezone su lrytas.lt sutiko pasidalinti T.Kaukėnas.
– Jau mažiau nei po dviejų savaičių prasidės varžybų maratonas. Kokie tikslai keliami šiame sezone ir ar galima tikėtis panašios sėkmės kaip ir Pjongčange?
– Tikrai atsipalaiduoti negaliu, tačiau išlaikyti gerą formą daugelį metų iš eilės yra sudėtinga. Tad šių metų pagrindinis uždavinys yra šiek tiek pailsėti po olimpinių žaidynių, bet tuo pačiu ir judėti į priekį.
Visada pabrėžiu, kad rezultatas turi nuolat gėrėti, jaustis tobulėjimas. Būtent to ir sieksiu.
– Tomai, jums buvo sėkmingos net dvejos olimpinės žaidynės. Kokie įspūdžiai išliko iš šių varžybų?
– Žinoma, olimpinės žaidynės giliai įsirėžia į atmintį. Man tikrai gerus prisiminus ir jausmus kėlė 2014 metais mano pasirodymai Sočyje, bet dabar Pjončango olimpiada užgožė visa tai.
Bet tai jau praeitis ir mes jau ruošiamės naujam sezonui, tad dabar visos pastangos ir mintys nukreiptos į priekį. Tas grįžimas mintimis atgal jau tampa vis retesniu reiškiniu.
– Ar pastaruoju metu nesijaučiate, jog pamažu tampate Lietuvos žiemos sporto veidu?
– Galbūt. Norėčiau pasidžiaugti, kad Pjongčango olimpinėse žaidynėse mes tikrai gavome daug dėmesio ir tas tikrai jautėsi. Sakyčiau, kad net kiekvienais metais informacijos kokybė apie mus gerėja ir žmonės daug labiau supranta apie biatloną. Po truputį galime lygiuotis ir su kitomis pasaulio šalimis.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti žiemos sporto šakų atstovams Lietuvoje?
– Dažnai girdžiu klausimą ar mūsų nepalietė Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) inicijuota reforma. Tai labiausiai šioje vietoje nukentėjome, kuomet praradome savo masažistą ir šiuo metu jo nebeturime. Žinome, mes prisitaikėme prie esamos situacijos ir judame į priekį.
– Jums tenka daug laiko treniruotis užsienyje. Ar tinkamos infrastruktūros Lietuvoje nebuvimas tampa dar viena priežastimi, kodėl tenka taip dažnai keliauti į kitas šalis?
– Taip, užsienyje per metus praleidžiame daugiau nei pusę metų. Ten ieškome geresnių sąlygų treniruotėms. Lietuvoje turime vieną žiemos sporto centrą Ignalinoje, tačiau jis tinkamai nefunkcionuoja. Pasiruošimo pradžioje dar prisitaikome prie esamų sąlygų ir plušame Lietuvoje, tačiau artėjant sezono pradžiai vykstame į užsienį, kur sąlygos atitinka tokias, kuriose vėliau tenka varžytis. Galbūt šiemet kiek daugiau laiko praleidom Ignalinoje nei įprastai.
– Tomai, kuomet buvote vaikas, kas jus sužavėjo pasirinkti tokią gana neįprastą sporto šaką?
– Kai pradėjau sportuoti, tuomet dar nebuvo kažkokių išmaniųjų įrenginių ir visos pramogos būdavo su draugais lakstant ant sniego nuo kalniuko rogėmis. Vėliau, atsistojau ant slidžių. Be abejo, mane labai žavėjo šaudymas. Paslidinėti galima ir nelankant kažkokio sporto būrelio, tačiau norint dirbti su šautuvu jau reikėjo specifinės vietos ir inventoriaus.
Pamenu, pradžioje mūsų grupėje buvo net 36 vaikai, tačiau iki šių dienų sportuoti likau tiktai aš vienas. Dabartiniu metu tiek surinkti vaikų biatlonininkų būtų labai sunku.
Aš, aišku, asmeniškai kartais važiuoju po mokyklas ir darželius bei pristatau biatlono sporto šaką, tikėdamasis, kad kažkas užsikabins.
– Pastaraisiais metais žiemos Lietuvoje tampa nebe tokios sniegingos. Ar tokiai sporto šakai, kaip biatlonas, tai netaps dar vienu didžiuliu iššūkiu?
– Žiemos Lietuvoje prastėja, bet tokie dalykai jaučiasi daugelyje šalių. Pavyzdžiui, Norvegijoje, kur stovyklaujame lapkričio mėnesį, tokiu metu anksčiau jau būdavo iškritusio sniego, o šiemet sniego nėra. Jis kasmet iškrenta vis vėliau.
Mums bėdų ir taip netrūksta, o jei dar ir gamta nepagailės, tai tikrai bus iššūkis šios sporto šakos Lietuvoje ateičiai. Bet jei netausosime gamtos, yra tokia teorija, kad vėliau Europoje gali ir smarkiai atšalti. Tada galbūt biatlonas taps populiarus.
