Daugiausia vilčių buvo siejama su ilgamečiu kovotoju I.Barysu. Ir jis pats, ir ir aplinkiniai tikėjo, jog įmanoma pakovoti net ir dėl medalių. Tačiau sportininkas suklupo jau antrojoje kovoje ir buvo priverstas pasitraukti iš čempionato.
Gerokai labiau nustebino I.Baryso auklėtinė E.Kareckaitė. Sportininkė ne vienai priešininkei nepaliko jokių vilčių ir pasaulio čempionate iškovojo 5-ąją vietą.
Tikisi iš klaidų pasimokyti
Sportininkai pasaulio čempionate ir stebino, ir klydo. E.Kareckaitė atviravo, jog į galimybę dalyvauti tokio lygio varžybose žvelgė su didžiuliu dėkingumu, bet ir jautė didelę atsakomybę.
„Svarbiausias mano tikslas buvo parodyti tai, ką sugebu geriausiai. Dalyvavimas pasaulio čempionate yra didelė atsakomybė. Norėjosi įrodyti: nesvarbu, kad mūsų, lietuvių, yra mažai, mes tikrai sugebame daug.
Manau, kad man pavyko padaryti tai, kam ruošiausi, ir tai, ką galėjau šį kartą padaryti geriausiai. Po kovos treneris pasakė, kad kovojau tikrai gerai. Šie žodžiai man yra svarbiausi“, – džiaugsmo neslėpė E.Kareckaitė.
Kiek daugiau buvo tikėtasi iš vieno geriausių šalies kovotojų I.Baryso. Pats kovotojas pripažino, jog sunku pralaimėti, bet sakė, kad į pralaimėjimus reikia žiūrėti protingai. Anot jo, neverta ilgai sielotis, geriau – daryti išvadas.
„Burtai nebuvo man palankūs, bet aš tam neteikiu daug reikšmės. Sėkmingi burtai yra lengvesnis kelias nugalėti, bet iš tikro lengvų kelių nebūna.
Antrasis priešininkas, gruzinas Raulis Tataraulis, kuriam pralaimėjau, buvo tikrai labai stiprus fiziškai. Stengiausi kovoti iš visų jėgų, bet padariau klaidą, jis pagavo mano ranką ir ją užlaužė. Taip po antros kovos iškritau iš čempionato.
Bet turiu pripažinti, jog toje kovoje jis buvo geresnis. Tokiam kovotojui tikrai nėra gėda pralaimėti. Reaguoju į šį pralaimėjimą ramiai, man jis suteikė motyvacijos ateičiai. Matau, kad turiu daug kur tobulėti. Daug galvojau, ką reikia pakeisti“, – pirmosiomis mintimis po čempionato dalijosi I.Barysas.
Aukščiausio lygio varžybos
Kaunietė E.Kareckaitė tikino, jog Japonijoje atmosfera buvo kiek kitokia, nei kovojant varžybose Lietuvoje. Sportininkės treneris taip pat stebėjosi čempionatu. Nors I.Barysas jau daug metų kovoja, sakė, jog tokio lygio varžybose dar neteko būti. Nebuvo nė vieno silpno kovotojo, susirinko geriausi sportininkai iš viso pasaulio. Vienoje vietoje susibūrė daugybė kovotojų, turinčių skirtingą techniką.
I.Barysas neslėpė, kad svajoja iškovoti medalį būtent šioje šalyje. Jo nuomone, tai būtų ne tik didžiausias laimėjimas, bet ir įrodymas sau, kad jau yra aukščiausio lygio kovotojas. Tačiau norint pasiekti šį lygį reikia ne tik daug treniruotis, bet ir dalyvauti įvairiose tarptautinėse varžybose, pasisemti kuo daugiau patirties bei žinių.
„Lietuvoje šiek tiek trūksta konkurencijos. Trūksta tokių situacijų, kurios tiesiog papurtytų iš vidaus ir priverstų susimąstyti. Mano nuomone, reikia dažniau išvažiuoti į varžybas užsienyje. Norint tobulėti reikia kovoti su aukšto lygio sportininkais. Negalima būti tokiam pačiam, naudoti tas pačias kombinacijas. Sportininkai vienas kitą stebi, todėl būtina dirbti ne tik kūnu, bet ir smegenimis“, – įsitikinęs I.Barysas.
Japonai kovoja visai kitaip
Japonai esą galėtų būti pavyzdys kiekvienam kovotojui.
„Jie labai protingai kovoja. Jie naudoja nedaug jėgos, bet visus bando gaudyti, bando pelnyti kuo daugiau taškų. O mes dažnai perdegame, nes norime kuo greičiau viską pabaigti. Tačiau toks supratimas ateina tik tuomet, kai dalyvauji daugybėje aukšto lygio varžybų. Būnant tik savame kieme labai sudėtinga tobulėti“, – apie japonų meistriškumą kalbėjo I.Barysas.
Kovotojo treniruojama E.Kareckaitė pastebėjo ir kultūrinius skirtumus, kurie, jos nuomone, atsiskleidžia ne tik gyvenime, bet ir kovose. Anot jos, japonų būdas yra gerokai lėtesnis nei lietuvių. Jie neskuba ir atrodo atsipalaidavę, o lietuviai labai užsispyrę, bet tuo pat metu nori viską padaryti labai greitai.
„Japonų kovotojai labai daug dėmesio skiria strategijai. Manau, kad prie to prisideda ir visai skirtingas jų gyvenimo būdas, charakteriai. Jie kovoja kiek atsargiau, bet atrodo, jog tiksliai žino, ką ir kokiu metu reikia daryti. Mes esame greitesni, norime viską greičiau padaryti, o jie tiesiog laukia momento, kada priešininkas suklys“, – įžvalgomis dalijosi sportininkė E.Kareckaitė.
Vienas kitą rado netikėtai
Ilgametis kovotojas I.Barysas ir jo auklėtinė E.Kareckaitė susitiko atsitiktinai. Sportininkė pasakojo atklydusi į šią sporto šaką netikėtai. Buvusi plaukikė užsuko pas I.Barysą norėdama išmokti pagrindinių kovos elementų, kurie galėtų būti naudingi savigynai.
Tačiau, anot kaunietės, jau po pirmųjų treniruočių suprato, jog kovos menai jai yra tarsi ugnelė ir tai jos kelias. Ir E.Kareckaitė, ir I.Barysas tvirtino, jog dabar tarp jų yra stiprus trenerio ir sportininkės ryšys.
„Nuo pat pirmos treniruotės dirbau su Ignu. Man jis yra lyg treneris, lyg brolis, lyg tėtis ir, žinoma, autoritetas. Visuomet klausau jo nuomonės. Apskritai treneris apie mane žino viską – kur esu, ką veikiu. Aš nuo jo nieko neslepiu.
Mano nuomone, jeigu sportininkas nori pasiekti aukštų rezultatų, santykiai su treneriu turi būti labai artimi. Kitu atveju nei sportininkas nepažins trenerio, nei treneris savo sportininko, ir bus sunku tobulėti“, – atviravo E.Kareckaitė
I.Barysas taip pat mano, jog ryšys su treniruojamais sportininkais yra labai svarbus. Kai yra ryšys, sportininkai visai kitaip reaguoja į pastabas ir greičiau tobulėja.
Bėdų dėl E.Kareckaitės treneris neturi, ji sugeba įsiklausyti, daryti išvadas, o svarbiausia – negaili savęs ir atiduoda visą širdį. I.Barysas akcentavo ne tik kovotojos darbštumą, bet ir talentą, kuriuo stebėjosi net japonai.
„Ernesta čempionate tikrai puikiai pasirodė. Visuomet gali būti geriau, bet apskritai esu patenkintas.
Čempionate buvo situacija, kai kaunietę pamatę japonai priėjo prie manęs ir pasakė, kad nesustočiau jos treniruoti. Jie buvo apstulbę – Japonijoje Ernesta kovojo net su vyrais, nes jai reikėjo išsaugoti diržą, o nebuvo priešininkės moters. Net vyrams kaunietė sugebėjo parodyti, kad gali pasipriešinti“, – su šypsena kalbėjo I.Barysas.
