LRF moterų taurės finalą geriau pradėjo „ACME – Žalgiris“ merginos, tačiau ženkliau atitrūkti nuo Vilniaus ekipos neįstengė. Paskutinėmis pirmo kėlinio sekundėmis kaunietės pelnė įvartį ir prieš pertrauką pirmavo 15:14. Po pertraukos žalgirietės nemažino apsukų ir keliskart buvo atitrūkusios net 5 įvarčių skirtumu.
Vis tik iki mačo pabaigos likus žaisti 10 minučių vilnietės pradėjo mažinti atsilikimą ir artėti prie varžovių. Paskutinėmis atakomis Vilniaus „Eglė – SM Tauras“ išlygino rezultatą ir po dviejų kėlinių švieslentėje degė 30:30.
Septynių metrų baudinių serijoje sublizgėjo Vilniaus „Eglės – SM Tauro“ vartininkė Jolanta Kosiakaitė, kuri atlaikė du varžovių metimus ir vilnietės šventė pergalę 34:32.
Naudingiausia finalo rungtynių žaidėja nugalėtojų komandoje buvo Rita Repečkaitė, pralaimėjusiųjų – Viltė Lubytė.
Vyrų finale intrigos nebuvo. Pusfinalyje nesunkią pergalę iškovojęs Klaipėdos „Dragūnas“, finale intrigos žiūrovams taip pat nepadovanojo.
Jau per pirmąjį kėlinį šalies čempionai susikūrė solidų pranašumą (17:10). Nors antrajame kėlinyje „Granitas – Karys“ keliskart bandė spurtuoti, tačiau į kiekvieną jų bandymą klaipėdiečiai atsakydavo dar puikesniu žaidimu.
„Dragūnas“ atsirevanšavo Kauno klubui už praeitais metais finale patirtą pralaimėjimą įtikinamai – 35:22.
Pralaimėjusių komandoje naudingiausiu žaidėju pripažintas Tadas Bučinskas, „Dragūno“ naudingiausias žaidėjas – fantastiškai pirmajame kėlinyje atrodęs vartininkas Maksimas Valuvachas.
Savo komandos žaidimu pastaruoju metu patenkintas klaipėdiečių vyriausiasis treneris Artūras Juškėnas sakė, kad vaisius duoda nuo sezono pradžios sunkiai lietas prakaitas.
– „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Šitaip šiemet atrodė finalo ketvertas „Dragūnui“?
– Na, taip. Gal tai tęsis. Gal pagaliau supratome, kad esame stiprūs, reikia tik tai įrodyti. Dvi dienas iš eilės tikrai tai įrodėme, žiūrėsime, kaip bus toliau. Tai, ką demonstravome šias dvi dienas ir ką demonstravome Estijoje, tikrai yra tas kelias, kuriuo mes norime eiti.
Titulas labai gerai, nes gana seniai jo neturėjome. Manau, tai labai gerai, tik gaila, kad neturėsime laiko švęsti, nes jau trečiadienį laukia rungtynės, taip pat šeštadienį, kitą trečiadienį ir kitą šeštadienį.
Laukia ketverios labai svarbios rungtynės, kurios, jeigu prastai pasirodytume, nubrauktų mūsų šitos pergalės džiaugsmą.
Laimėti ir taurę, ir čempionatą yra labai sunku. „Dragūnas“ jau yra tai padaręs, todėl tikiuosi, kad vyrai supras, kad galima švęsti trumpiau, kitaip. Reikia žinoti, kas laukia toliau, dirbti savo darbą ir būti pasiruošusiems.
– Ar pastarųjų kelių rungtynių vaizdas, kai „Dragūnas“ demonstruoja puikią formą, jau leidžia manyti, kad tokį komandos susižaidimą matysime ir toliau?
– Tikiuosi to. Sezono pradžioje turėjome daug kritinių situacijų, kai atrodė, kad komanda ir žaidimas „nesiklijuoja“.
To šiame sezone buvo kaip niekad daug. Manau, kad vyrai patikėjo, jog kelio gale laukia sėkmė. Sezono pradžioje mes labai daug treniravomės.
Toks ir buvo tikslas – labai daug treniruotis, kad vėliau būtų lengva. Dabar treniruojamės mažiau, galbūt tai ir lemia kitokį mūsų žaidimą, duoda vaisių.
– O gal žaidėjams tiesiog atsibodo nuolatiniai trenerio priekaištai?
– Na, jie tų priekaištų dabar negauna, tad jau turėtų būti smagu. Tik dažnai, kai viskas būna labai smagu, greitai tai gali tapti bėda. Džiaugiuosi, kad pirmą kartą šį sezoną, kai buvome ilgesnį laiką atsipalaidavę, tai nesibaigė blogai. Šį kartą po pertraukos žengėme žingsnį ne atgal, o į priekį.
– Finalo varžovai jau iš anksto buvo pradėję švęsti, prognozuodami, kad pasikartos Alytuje praėjusiais metais matytas scenarijus, kai „Dragūnas“ pralošė.
– Iš dalies scenarijus kartojosi, nes Utenoje mes pirmą kartą laimėjome šią taurę. Taigi istorija kartojasi. Na, kol vieni švenčia „feisbuke“, mes švenčiame aikštelėje.
