Lietuvos ledo rituliui vadovaujančios asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas Dainius Zubrus pirmadienį ryte vilkėjo ne kostiumą, o ledo ritulininko aprangą, avėjo pačiūžas, buvo užsidėjęs šalmą su užrašu Zubie. 40-metis kartu su kitais šalies rinktinės kandidatais liejo prakaitą ant šalto Pramogų arenos Vilniuje ledo.
„Šiuo metu aš esu Lietuvos rinktinės kandidatas, o ne prezidentas. Prezidentas gal būsiu vakare“, – po treniruotės teigė vienas geriausių visų laikų Lietuvos ledo ritulininkų, nusprendęs dar kartą ginti gimtinės garbę pasaulio čempionate.
Lietuvos rinktinė, pernai triumfavusi pasaulio čempionato pirmos pakopos B grupės turnyre Kaune, šįsyk rengiasi vos per žingsnį nuo elito esančios pirmos pakopos A grupės kovoms. Jos pirmenybės vyks balandžio 29 – gegužės 5 d. Kazachstane.
Pernai Kaune kartu su D.Zubrumi auksiniu keliu su šalies rinktine žengė ir olimpinis čempionas Darius Kasparaitis, pirmą kartą atstovavęs gimtosios šalies nacionalinei komandai pasaulio čempionate.
Praėjusį penktadienį 46 metų D.Kasparaitis irgi buvo užsukęs į Lietuvos rinktinės treniruotę Elektrėnuose. Ten jis nepasakė nei taip, nei ne dėl galimybės žaisti Kazachstane. Tačiau D.Zubrus prisipažino, kad ne kartą kalbėjo su D.Kasparaičiu apie šio sugrįžimą, tačiau kol kas nesėkmingai.
Abu geriausi visų laikų Lietuvos ledo ritulininkai neretai susitinka Majamyje, kur abu pažaidžia vietos mėgėjų lygoje.
Netoli Majamio su šeima įsikūręs D.Zubrus nuo praėjusios vasaros vis dažniau užsuka į Lietuvą, nes liepą buvo išrinktas asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentu.
– Dainiau, kaip praleidote metus nuo praėjusio pasaulio čempionate, kiek juose buvo ledo ritulio?
– Tikrai daug dirbu sporto salėje, tačiau paties ledo ritulio mažokai, norėčiau daugiau. Bet sąlygos ne pačios geriausios. Todėl ir čia atvažiavau nuo pirmos stovyklos dienos, kad prisijungčiau prie aukštesnio lygio vyrų. Fiziškai jaučiuosi normaliai. Bet reikia priprasti prie ledo, prie greičio.
– Majamio mėgėjų lygoje pavykdavo pažaisti?
– Pažaisdavau, bet ten kai kurie žaidėjai yra 50-60 metų, mėgėjai, nežaidę profesionaliai. Panašiai ir Lietuvoje būtų su mėgėjais žaisti. Tačiau mėgėjų ledo ritulys yra be kontakto. Tai man reikėtų dabar truputį pasistumdyti, pakovoti dėl ritulio, pažaisti tikrą ledo ritulį.
– Ar sutikdavote Darių Kasparaitį ant ledo?
– Taip. Kartais ir kitų geresnių žaidėjų ateidavo, buvusių NHL ritulininkų, iš koledžų, jaunimo komandų. Būdavo smagiau kai kuriomis dienomis. Visai nedaug, nes mėgėjų ledo ritulys yra be kontakto. Tai man reikėtų dabar truputį pasistumdyti, pakovoti dėl ritulio, pažaisti tikrą ledo ritulį.
– Kiek toli esate nuo geros sportinės formos?
– Fiziškai jaučiuosi neblogai. Bet reikia atgaivinti ledo jausmą.
– Po pastarojo čempionato Darius Kasparaitis pareiškė, kad jau viskas, karjera baigta. O kas jus taip traukia į rinktinę?
– Ir aš galvojau, kad jau viskas. Ir kai pernai sakiau, kad nebeplanuoju žaisti, tikrai neplanavau. Bet nenustojau treniruotis, man patiko sportuoti ir palaikyti formą. Ir šiais metais jaučiu, kad esu ne taip toli nuo žaidybinės formos. Aš ir treneriams sakau – esu kandidatas į rinktinę.
– Dar esate ir „Hockey Lietuva“ prezidentas.
– Dabar esu rinktinės kandidatas. Prezidentas gal vakare būsiu.
– Ar įsitraukimas į „Hockey Lietuva“ veiklą turėjo įtakos sugrįžimui į rinktinę?
– Ne. Tai skirtingi dalykai. Sportuoju, todėl, kad noriu sportuoti. Taip pat ir su kita veikla.
– Pastaruoju metu dažnai lankotės Lietuvoje. Kaip šeima reaguoja į šias dažnas keliones?
– Nelabai. Vaikai mokosi, jiems neišeina keliauti. O man kartais būtina čia atvažiuoti. Ne pati lengviausia situacija. Dabar atvažiavau daugiau nei mėnesiui. Jei būtų paprastesnė kelionė, gal ir atvažiuotų šeima į Kazachstaną. Bet dabar ir dėl vizų, ir dėl pačios kelionės sunkoka. Vaikai turi mokytis, todėl nepavyks šį kartą.
– Ar kalbėjotės su Dariumi Kasparaičiu apie žaidimą rinktinėje?
– Kalbėjau. Kol kas nesėkmingai. Dar kalbėsiu.
– Bet jis buvo treniruotėje praėjusią savaitę?
– Praėjusį penktadienį, vos atskridęs į Lietuvą, buvau Rimanto Kaukėno fondo renginyje. Darius irgi prisijungė. Manau, kad jo atvykimo į Lietuvą priežastis iš dalies buvo ir tas vakaras. Jis dar planuoja keliauti į Angliją žiūrėti į futbolą. Susidėliojo kelionę taip.
– Kokiais argumentais bandote įkalbėti Darių?
– Paprastais: mums reikia tavęs, žaisk. Mums gynėjų trūksta, nemažai žaidėjų baigė karjerą. Pora, kurie buvo pernai, traumuoti arba dėl kitų priežasčių negali žaisti.
– Ką jums, kaip ledo ritulininkui, reiškia artėjantis čempionatas ir kokie tikslai jame?
– Mes pakilome į aukštesnį lygį, žaisime su komandomis, su kuriomis dar nelabai teko susidurti. Bet kiekvienas rungtynes rengiamės laimėti. Aš ir anksčiau atvažiuodavau čia žaisti, nelabai net žinojau, su kuo žaisime, kokio lygio tos komandos. Šiuo metu panašiai. Žinoma, varžovai bus stipresni, bet stengsimės laimėti.
Ledo ritulys Lietuvoje auga. Ir vaikų skaičius auga. Tai maloniausia, nes iš to ir turėsime žaidėjų. Kiek žinau, Kaune ir Klaipėdoje turėtų atsirasti čiuožyklos. Lietuvos ledo ritulyje vyksta dalykai, kuriuos man labai malonu matyti ir norisi, kad jie tęstųsi. Manau, ateityje turėsime dar geresnę komandą.
