„Per visus savo dvidešimt metų sporto karjeros aš nė karto nepagalvojau apie karjeros pabaigą. Kiekvienais metais startavau varžybose – jauniai, jaunimas, suaugę – nė vieno sezono nesu praleidęs. O šiemet viskas kitaip“ – kalbėjo irkluotojas, savo pasirodymus olimpinėse žaidynėse pradėjęs 2008 metų Pekine.
Dėl koronaviruso pandemijos ir šalyje paskelbto karantino nuo kovo 16-osios irklų į rankas neėmęs M.Griškonis pirmadienį jau skubėjo į Trakų irklavimo bazę, kurioje jų grybšniais išbandė vis dar šaltus Galvės ežero vandenis.
Tačiau irkluotojas į ežerą nešėsi tik vienvietę valtį – kartu su savo porininku Sauliumi Ritteriu jis negali treniruotis.
„Kai tik Vyriausybė leido sportininkams sportuoti individualiai, Lietuvos irklavimo federacija suskubo mums pranešti visas sąlygas, kaip ir kas, o treneriai pakonsultavo dėl treniruočių eigos. Tačiau susitikti po daugiau kaip mėnesio karantino su rinktinės nariais nesiseka – tiesiog neįmanoma dėl numatytų draudimų“, – tikino M.Griškonis.
Į Trakų irklavimo bazę treniruotėms valandai gali atvykti tik du sportininkai, kurie laikydamiesi privalomo atstumo į ežerą nuleidžia savo vienvietes valtis ir išplaukia treniruotei.
Po valandos jie sugrįžta į krantą, padeda valtis ir automobiliais išvyksta namo, o po kiek laiko atvažiuoja kiti du irkluotojai.
„Bazė nedirba plačiąja prasme – negyvena kambariuose sportininkai, gali dabar ten tik persirengti, tačiau tuoj pat viskas dezinfekuojama.
Jokių vaikščiojimų uždarosiose patalpose. Labai griežtai žiūrima į pandemiją. Mes ir patys siekiame saugotis“, – aiškino keturiskart Europoje karaliavęs Lietuvos irkluotojas.
– Karantino metu neteko rimčiau treniruotis?, – lrytas.lt paklausė M.Griškonio.
– Na, kaip čia pasakius. Name turiu dviračio ir irklavimo treniruoklius, todėl nemažai laiko skyriau „bendravimui“ su jais. Gyvenu netoli miško, tad žmonių šalimais beveik nebūna, todėl galėdavau ir pabėgioti.
Sakysime, privalomąją treniruočių apimtį atlikdavau – žinoma, tai nebuvo tokios intensyvios treniruotės, kaip būna pasirengimo svarbioms varžyboms metu.
– Kaip sutikote žinią, kad liepą turėjusi vykti 2020 metų Tokijo olimpiada atidėta kitiems metams?
– Šiek tiek buvau apsirgęs. Pažįstami ne vietoje bandė juokauti, kad gal tai ta garsi liga, tačiau tikrai ne ji. Tad pasveikęs galvojau, kaip teks kuo greičiau per karantiną sugrįžti į sportinę formą. Plušau geras 4-5 savaites.
Sužinojus, kad olimpiada atidėta, savotiška baimė, kad reikia dieną-naktį treniruotis ir būti pasirengusiam žaidynėms, atlėgo.
Dabar yra labai ramu – karantinas nesujaukė planų ir tas liepos mėnesio baimės jausmas jau nekankina. Ramiai treniruojuosi.
– Kokie šių metų jūsų planai?
– Vienintelis blogas dalykas, kuris atsirado atidėjus žaidynes, kad įsivyravo visiška nežinomybė. Tiesiog niekas nieko nežino, ką daryti toliau be treniruočių. Nėra tikslo.
Ir tai ne tik irkluotoų, tai visų pasaulio sportininkų nūdiena. Gegužės pabaigoje turėjo vykti Europos irklavimo čempionatas, tačiau jis yra atidėtas. Kiek teko girdėti, jei viskas bus gerai ir pasaulis suvaldys koronaviruso pandemiją, tai jis galėtų vykti šių metų spalį.
Galėtų, tačiau tai, ką matau, nepanašu į galimybes surengti pirmenybes. Olimpiados nėra, tad treniruotės dėl treniruočių.
– Šiuo karantino metu į duris nesibeldžia antidopingo agentūros atstovai?
– Ne. Bet jei ir būtų atvykę, jokių problemų nematau būti testuojamam. Kai sirgau, žiūrėjau, ką vartoju, kokie vaistai, susirinkau visus dokumentus, pateikiau juos šalies Antidopingo agentūrai.
Apskritai, profesionalus sportininko gyvenimas išmokė šioje sferoje nedaryti klaidų – net ir netyčinių, todėl į visus savo karjeros klausimus žiūriu itin atsakingai.
