26-erių dabartinis šalies gimnastikos vėliavnešys iš Vilniaus be didesnio dėmesio ir euforijos jau gerus metus stebina Lietuvos sporto pasaulį.
2016-ųjų vasaros žaidynėse Brazilijoje dėl išsinarinto piršto vos 42 vietą daugiakovėje užėmęs R.Tvorogalas lyg ir pasitraukė į šešėlį, tačiau su savo treneriu Jevgenijumi Izmodionovu užsidarę sostinės gimnastikos salėje kurpė planus kuo skambiau sugrįžti į elitą.
Pirmoji R.Tvorogalo „bomba“ sprogo vasarą per 2019-ųjų Europos žaidynes Minske, kur labiau šalies specialistams žinomas sportininkas nušluostė nosį daugeliui žinomų gimnastikos asų nusigvelbė aukso medalį pratimuose ant skersinio.
Po to sekė dar ir pasaulio čempionato kovos Vokietijos Štutgarte, kur po kvalifikacinių varžybų tapo aišku, kad Lietuvos gimnastika jau šeštąjį kartą per visą atkurtos Nepriklausomybės istorija turės savo atstovą Tokijaus olimpiadoje.
Ir galiausiai... Kol kas karjeros vyšnaite ant torto tapo R.Tvorogalo pasirodymas 2020-ųjų gruodį Europos gimnastikos čempionate Turkijoje, kur vilnietis pirmą kartą šalies gimnastikos istorijoje pasidabino auksu po pratimų ant skersinio ir bronza – varžybose ant lygiagrečių.
„Man ir Rio de Žaneiro vieta neatrodo bloga, nors visada atsiras aiškinančių, jog tai nėra rezultatas. Tai olimpiada – tegul kalbantys ir pabando bet šią vietą užimti.
Dėl Europos taip pat girdėjau kažkokio bruzdėjimo, kad ne visi geriausieji atvyko, galėjo būti kitaip. Vieną žinau – net ir geriausiems atvažiavus, būčiau prizininkų trejete.
Man tai nėra netikėti rezultatai – aš dirbau, kad juos pasiekčiau“, – kritikus čiaupė gimnastas.
Nulėmė darželio auklėtojos siūlymas
Atrodo, kad dabar jau tituluoto sportininko kelią į gimnastiką nulėmė dvi moterys – mama Marija ir... darželio auklėtoja.
Būtent ji mamai papasakojo, kad mažasis Robertas yra itin judrus berniukas, negali nustygti vietoje ir dėl šventos ramybės mažiukų grupėje būtina vaiką vesti į kokį nors sporto būrelį.
Pasiūlymas mamai patiko ir M.Tvorogal nutarė pasižvalgyti į šalia namų esančias sporto sales. Taip ji sužinojo, kad šalimais Savanorių prospekte stovi miesto sporto centro salė. O ten yra ir gimnastikos grupė, kuriai vadovavo treneris Aleksandras Filatovas.
„Taip nuo penkerių metų iki dabar ir esu gimnastikoje. Jokių tradicijų šeimoje neturėjome – esu vienintelis šeimoje, kuris patraukė į šį sportą, niekas apie jį gerai ir nežinojo. Taip ir žingsniavau į gimnastikos salę kaip į darbą nuo darželio iki mokyklos pabaigos“, – juokėsi R.Tvorogalas.
Žvaigždžių apsuptyje
Gimnastas pirmąkart apie save kalbėti privertė Turkijoje, kai Trabzone prieš dešimt metų vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje savo mėgstamoje rungtyje – pratimuose ant skersinio jis tapo vicečempionu.
„Nesureikšminau to įvykio. Kaip ir kitų apdovanojimų. Kažkaip man tai lyg ir suprantamas dalykas, neverta rėkti apie tai visa gerklę.
Gal todėl, kad apskritai nelabai man patinka fotografuotis, priverstinai šypsotis prieš fotografus. Toks aš jau žmogus – nepatinka viešumas. Nežinau, ar yra daug mano nuotraukų, kur aš šypsausi. Toks jau aš žmogus“, – kalbėjo Europos gimnastikos čempionas.
Tada, dar 2011-siais, 16-metis vilnietis apdovanojimą į Lietuvą vežėsi su kitais dar tada jaunaisiais mūsų šalies pasiuntiniais – plaukikais Rūta Meilutyte ir Danu Rapšiu, krepšininku Domantu Saboniu ir lengvaatlete Liveta Jasiūnaite.
Tik su D.Rapšiu sportinė karjera R.Tvorogalą suvedė dar kelis kartus.
„Ir tada Turkijoje, ir po to Universiadoje gyvenome kartu viename kambaryje. Su kitais kažkaip nepasisekė po Trabzono susikirsti. Nežinau, ar vienas kitą atpažintume“, – sakė Lietuvos olimpinės rinktinės narys.
Tiesa, jau aišku, kad Tokijuje R.Tvorogalas ir vėl galės bendrauti su dabar jau pagrindine Lietuvos plaukimo viltimi D.Rapšiu. Jis taip pat turi kelialapį į Japoniją, o D. Saboniui ir L.Jasiūnaitei dar teks rimta užduotis iškovoti savuosius kelialapius.
Žavisi japonu
Sportinės gimnastikos lyderiui Tokijo olimpiada bus jau antroji per karjerą – iki tol nė vienam mūsų gimnastui nepavyko prasibrauti į Lietuvos olimpiečių ratą dukart. Praleidę 1992 metų Barselonos ir 2004-ųjų Atėnų žaidynes, Lietuvos gimnastai, nors ir be didesnių pergalių, tačiau varžėsi penkiose olimpiadose.
1996-siais Kristina Kliukevičiūtė meninės gimnastikos varžybose buvo 37-oji, 2000-siais Julija Kovaliova sportinės gimnastikos daugiakovėje liko 53-ioji, 2008-siais Pekine – Jelena Zanevskaja buvo 54-oji, 2012 metais Londone Laura Švilpaitė užėmė 50 pozicija, o Rokas Guščinas pratimuose ant arklio buvo 17-as.
„Nežinau, aš neįsivaizduoju, ką galėčiau įvardinti iš mūsų aplinkos gimnastikos etalonu. Greičiausiai, man idealiu gimnastu yra japonas Kohei Uhimura.
Dešimt kartų pasaulio ir triskart olimpiniu čempionu tapti reikia ne tik juodo darbo, bet ir tikslo siekimo. Norėčiau lygiuotis į japoną“, – kalbėjo R.Tvorogalas.
Premijos gimnastikoje ne tūkstantinės
Pastaruosius keletą metų R.Tvorogalas Vilniuje vis dėlto buvo labiau svečias – mat kartu su treneriu J.Izmodionovu prieš svarbesnius turnyrus Lietuvą iškeisdavo į Baltarusijos sostinę Minską. Ten ir salių sportinei gimnastikai daugiau, ir pragyvenimas pigesnis.
„Tai ne vien šie dalykai buvo svarbūs, – kalbėjo būsimas Tokijo žaidynių dalyvis. – Paprasčiausiai, ir konkurencija didesnė, ir galimybių tobulėti daugiau. Todėl ir buvome pasirinkę šią šalį rimtoms treniruotėms.“
Tačiau koronaviruso pandemija trenerį ir sportininką atgynė į namus, tad atletas šiuo metu Tokijo olimpiadai rengiasi gimtajame mieste.
Sportininkas tikina, kad jam užtenka pinigų, kuriuos jis gauna kaip olimpinės rinktinės narys – beveik 1000 eurų.
„Taip, man nėra laiko dar kažkur dirbti, nes yra tik treniruotės ryte ir treniruotės iki vakaro. Tačiau man dabar tų pinigų užtenka“, – kalbėjo R.Tvorogalas.
Nors iki pandemijos sportininkas galėdavo prisidurti prie stipendijos dar ir startuodamas pasaulio taurė etapuose bei komercinėse sportinės gimnastikos varžybose, tačiau jis tikino, jog milijonų iš to neuždirbsi.
„Neina kalbos ir apie tūkstančius eurų. Gimnastika kukli šiuo atveju sporto šaka – jei jau pasisektų laimėti pirmąją vietą, tai gautum gal 750 eurų premiją. Dar realiau – 350 eurų. Tikrai nėra tokių sumų, kokios dabar „vaikšto“ tiek lengvojoje atletikoje ar plaukime“, – pasakojo 26-erių sportininkas.
Dar sportuos penketą metų
Nors R.Tvorogalas visą dėmesį pastaruoju metu skiria programos pasirengimui olimpinėms žaidynėms, kaskart tenka galvoti ir apie sveikatą.
Gimnastas tikina, kad nėra dienos, kai netektų bent kažkiek gydytis sopulių.
„Kaip ir kiekviena sporto šaka, gimnastika turi savo specifiką. Sakysime, gimnastams dažnai būna sąnarių uždegimai. Kai kada tenka važiuoti į olimpinį sporto medicinos centrą, tačiau būna ir tokių momentu, kai tiesiog tingisi. Viską žinai, tai ir gydaisi pats“, – pasakojo R.Tvorogalas.
Tačiau sportininkas įsikalęs į galvą, kad sprendžiant bėdas su sąnariais jokiais močiučių patarimais pasikliauti šiukštu.
„Kasmet po kokius septynis kartus į namus Mickūnuose beldėsi dopingo kontrolieriai, todėl minčių apie viską gydančius tepalėlius ar stebuklingus nuovirus neturiu – kad po to neprisidaryčiau sau blogiau. Žinoma, šiemet dėl koronaviruso pandemijos tie vizitai visiškai sumažėjo“, – tikino gimnastas.
Vis dėlto, net ir jausdamas skausmus olimpietis važinėja į treniruotes, laukia, kai bus galima dalyvauti varžybose, o juolab, startuoti dar praėjusiais metais atidėtose Tokijo žaidynėse.
„Dabar dažniau paklausia, ko sieksiu Tokijuje. Sakau, kad pasižiūrėsime... Bet vis dažniau spaudžiamas sakyti „pasistengsiu“. Tai pasistengsiu pakovoti dėl medalių ir pasistengsiu likti sporte dar kokius penketą metų“, – juokėsi R.Tvorogalas.
