1989 metais pradėtos rengti lenktynės kaskart sulaukia vis daugiau dalyvių, kurie drįsta mesti iššūkį sau ir vandenynams.
Devintoji regata prasidėjo 2020 metų lapkritį ir baigėsi šių metų kovo 5-ąją. Joje finišą pasiekė 25 iš 33 startavusių buriuotojų.
Lyderiai kelionėje užtruko 80 dienų.
Iki šiol visas regatas laimėjo skirtingi prancūzai buriuotojai, o šiemet tarp 7 geriausių įsiterpė tik vokietis Borisas Herrmannas, užėmęs 5-ąją vietą, kuri jam prilygo pergalei.
B.Herrmannas – pirmasis vokietis, dalyvavęs „Vendee Globe“ regatoje.
Regatos dalyviai startavo iš Le Sabl d’Olono (Vakarų Prancūzija), tada plaukė į pietus aplink Antarktidą ir palei piečiausią Afrikos kyšulį, Australiją, Ameriką, po to atgal į Prancūziją.
39 metų hamburgietis vienu metu buvo pakilęs į trečiąją vietą, turėjo puikių galimybių laimėti regatą, tačiau B.Herrmanno jachta iki tikslo likus 90 jūrmylių naktį rėžėsi į žvejų laivą.
Finiše vokietis nuo nugalėtojo Yannicko Bestaveno atsiliko 11 val. 14 min.
Vokietis papasakojo, ką patyrė dramatiškai pasibaigusioje kelionėje aplink pasaulį.
– Aplink pasaulį įveikėte daugiau nei 50 tūkst. km, buriavote Arkties vandenyne ir per milžiniškas bangas, bet likus visai nedaug iki tikslo susidūrėte su žvejų laivu. Kaip tai galėjo atsitikti?
– Susidūrimas man iki šiol lieka mįslė. To negaliu paaiškinti.
Galiu pasakyti tik tiek: visada atidžiai stebiu savo prietaisus, o radaro įtaisas su jo pavojaus zonomis buvo tinkamai nustatytas. Praplaukus daugybei laivų, kuriuos mačiau tą dieną, viskas buvo gerai. Tik dėl šio vieno nepasigirdo pavojaus signalo.
Šonu atsitrenkiau į milžinišką žvejybos tralerį. Viskas galėjo baigtis kur kas blogiau.
– Ar turėjote ryšį su tais, kurie stovėjo ant tralerio tiltelio?
– Po susidūrimo jiems pamojavau. Norėjau aiškiai pasakyti, kad jie turėtų pakeisti kursą.
Bet visi kaip įbesti stovėjo ant tiltelio ir energingai gestikuliavo į mano pusę. Ten tikrai buvo 15 žvejų, jie garsiai šaukė ispaniškai. Su jais susisiekė mano sausumos komanda.
Šie žvejai nebuvo įjungę savo AIS (automatinės identifikavimo sistemos), nors tai privaloma žvejybos laivams. AIS siunčia signalus apie laivo padėtį, todėl visada galima matyti kitus.
Žinau, jog kartais žvejai išjungia sistemą, kad jų neaptiktų konkurentai.
Dėl to papildomai turėjau radarą su pavojaus signalu, kuris pasigirsdavo prasilenkiant su bet kokiu kitu laivu. Tik šiuo atveju nieko nebuvo girdėti.
– Nuo nelaimės vietos iki tikslo – Le Sabl d’Olono – buvo likę apie 4 val. kelio. Bet buriuojant apgadintą jachtą prireikė daugiau nei 14 valandų. Tai ir atėmė iš jūsų vietą ant pakylos. Kokios tuomet mintys sukosi galvoje?
– Tiesiog apėmė sielvartas. Būti ant „Vendee Globe“ pakylos tolygu pasiekti Džomolungmos viršukalnę.
Šios akimirkos žygeiviai pagrindinėje stovykloje laukia galbūt mėnesių mėnesius, nes dėl netinkamų oro sąlygų ilgai nepavyksta to padaryti. Bet tas metas kada nors ateina.
Panašiai sunku pasiekti „Vendee Globe“ pakylą. Būtinas puikus pasirengimas, reikia daug fizinių jėgų, psichologinės ištvermės ir velniškai daug laimės – viskas turi būti sustyguota.
Būdamas maždaug 100 jūrmylių nuo tikslo dėl vietos ant prizininkų pakylos neabejojau. Bet po susidūrimo turėjau nedelsdamas atlikti keletą būtinų remonto darbų.
Tik taip galėjau nuslopinti mintį, kad tikrai praradau vietą ant garbės pakylos.
– Nepaisant visko, juk galite džiaugtis?
– Atsižvelgiant į visas aplinkybes, esu labai patenkintas.
Dar iki „Vendee Globe“ starto galvojau apie vieną iš penkių pirmųjų vietų, bet nedrįsau to pasakyti viešai. Jei atvirai, savo rezultatą laikau sensacingu.
– Prieš lenktynes jūsų prognozės visada buvo labai santūrios. Ar bent šmėkštelėjo mintis, kad gali įvykti kas nors panašaus? Įrangos gedimas, banginis ar net susidūrimas?
– Apie tai niekada nesu galvojęs. Bet nepriklausau ir nutrūktgalviams.
Šiuolaikinė technika pažengė taip toli, kad susidūrimas su laivu beveik neįmanomas. Iki regatos nerimavau dėl oro, bet ne dėl to, kas nutiko.
– Buriavote gana sena jachta.
– Tai tiesa, bet praėjusiais metais į jachtą ir jos įrangą daug investavome. Ji sena ir kartu nauja. Jachta „Seaexplorer“ – tarpinis variantas tarp senų ir naujausios kartos laivų.
– Plaukėte 80 dienų. Ar nesijautėte vienišas?
– Buvau atskirtas nuo išorinio pasaulio, bet nesijaučiau visiškai vienas. Palaikiau ryšį per radiją ir palydovinį telefoną.
Kartais šnekėdavausi su varžovais ar didžiųjų krovininių laivų įgulomis, kai jie būdavo netoliese. Galėjau gauti elektroninius laiškus ir pranešimus, siųsti iš jachtos vaizdo įrašus. Tuomet atsipalaiduodavau, ir tai darė teigiamą poveikį dvasinei savijautai.
Bet šiems kontaktams galioja griežtos taisyklės. Negaliu naudotis jokia pašaline parama dėl maršruto ar kalbėtis su savo komanda apie orą. Tai draudžiama. Gaunu duomenis, bet juos privalau įvertinti vienas.
– Kiek laiko per parą daugiausia galėjote paskirti miegui?
– Šiuo požiūriu buvau labai atsargus. Dieną visada trumpai nusnūsdavau, jei tai leisdavo aplinkybės, o naktį – bent valandą.
Sunku rasti daugiau laiko miegui, nes vėjas nuolat keičiasi, reikia patvarkyti bures ir kas minutę įsitikinti, ar teisinga lenktynių kryptis.
Parengė Ona Kacėnaitė
