Nuo penktadienio visoje Didžiojoje Britanijoje nuleistos visos vėliavos, pagerbiant Anapilin iškeliavusį princą.
Edinburge jau vyko dviejų minučių tylos ceremonija, pagerbiant velionį, o su Philipu atsisveikino kriketo, teniso ir futbolo pasaulio atstovai.
Anglijos futbolo FA asociacija nusiuntė Karalienei užuojautos telegramą, primindama, kad princas Philipas 1955-1957 metais buvo organizacijos prezidentu bei 1966 metais „Wembley“ stadione įteikė pasaulio čempiono trofėjų Anglijos futbolo rinktinei.
Šalies regbio ir futbolo lygos jau pranešė, kad savaitgalį savo kovas vykdys prisimindamos velionį Philipą – visi dalyviai ant rankų dėvės juodus raiščius.
Britų irkluotojai juodomis juostomis ant aprangos pagerbs princą Europos irklavimo čempionate.
Vos kelis mėnesius iki savo šimtojo gimtadienio nesulaukęs princas Philipas buvo neatsiejamas nuo šalies ir pasaulio sporto.
Jo nuotraukos taip dažnai atsirasdavo laikraščių sporto skiltyse, kad sunku būtų surasti kitą žmogų, kuris būtų tiek daug padaręs įvairioms sporto šakoms ir jų populiarinimui.
Princas tris kartus buvo labai mėgstamos sporto šakos – kriketo – klubo „Marylebone“ prezidentu, vadovavo Anglijos futbolo asociacijai ir 22-ejus metus stovėjo prie Tarptautinės žirginio sporto federacijos prezidento vairo.
Princas Philipas jau nuo vaikystės sportavo – ypač mėgo kriketą ir ledo ritulį bei buvo visų šių komandų kapitonu.
Tačiau antrasis Pasaulinis karas privertė jaunuolį atidėti šią veiklą. Prie sporto princas ir vėl sugrįžo jau tik apsilankęs su karaliene Elizabeth II Maltoje – ten jis kaip reikiant susipažino su polo žaidimo taisyklėmis, pamilo šį sportą ir sugrįžęs namo suformavo kelias komandas.
Tačiau jau 1971-siais jis baigė savo karjerą polo kovose – princas tikino, kad artritas tapo stipresnis už sportą.
Tuomet Philipas susigalvojo naują veiklą – sugalvojo drivingo varžybas. Jų esmė – lenktynės su žirgais, kurie įkinkyti į vežimus.
Vyras parašė visas šios sporto šakos taisykles ir populiarino drivingą Anglijoje.
Kaip kada jis ir pats atsisėsdavo į vežimą, tačiau ne kartą jį lenktynių metų sulaužydavo. Kartą jis net buvo užsakęs pagaminti tokį vežimą, kuris nelūžtų, tačiau niekas tokio darbo padaryti neapsiėmė.
Dar viena princo aistra – buriavimas. Philipas asmeniškai kreipdavosi į kiekvieną Didžiosios Britanijos buriuotoją olimpinėse žaidynėse, iki gilios senatvės buvo aistringas šios sporto šakos gerbėjas ir vienas didžiausių sirgalių.
Ne kartą princui teko užsukti ir į teniso varžybas.
Nors Philipas ir buvo sporto gerbėjas, tačiau jis visa širdimi nekentė olimpinių žaidynių. Ne pačios olimpiados, o jos atidarymo ceremonijos.
Pirmą kartą jis olimpiados atidarymo ceremonijoje dalyvavo 1956-siais Melburne ir po to visais įmanomais būdais siekė išvengti šios itin nemylimos veiklos.
Į 1976 metais Monrealio olimpiados atidarymo iškilmėse jis sugebėjo įtikinti atvykti Karalienę, 2000-siais Sindnėjuje vietoj savęs nusiuntė jaunesniąją seserį Anna.
Galiausiai 2006 metais princas Philipas neapsikentęs pasakė: „Aš jau sotus tuo viskuo. Man jau viskas eina per gerklę. Tų atidarymų neįmanoma nekęsti“.
Tačiau... 2012 metais vasaros žaidynės vyko Londone ir princui vis dėlto teko dar kartą apsilankyti atidarymo ceremonijoje.
