Vaikinas praėjusį savaitgalį Italijos sostinėje, Romoje, vykusiame Europos jaunimo plaukimo čempionate vienintelis iš visos į čempionatą vykusios rinktinės ne tik pagerino savo asmeninius rekordus, bet ir iškovojo net du titulus – auksinį medalį vaikinų 200 m plaukimo krūtine finale bei sidabrinį medalį vaikinų 100 m plaukimo krūtine finale.
Tad šiandien dalinamės Alekso sėkme ir vienuolikos metų patirtimi atkakliai siekiant pačių geriausių rezultatų.
Pirmieji plaukimo metai – sunkiausi
Jaunuolis – Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivis, būsimas abiturientas bei Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos baseino auklėtinis.
Aleksas, kaip ir įprasta kiekvienam savo sporto šakoje didžių laimėjimų pasiekusiam sportininkui, žygį iki profesionalios karjeros pradėjo dar pirmoje klasėje. Tačiau vaikinas puikiai prisimena, kad pirmieji metai buvo patys sunkiausi.
„Pirmus dvejus sporto metus po kiekvienos treniruotės išeidavau su nusivylimu ir dideliu nuovargiu, nes būdavo be galo sunku prisiversti iki pačių treniruočių net ateiti ir jose išbūti. Tuomet labai norėjau, kad tėvai nebevestų manęs į baseiną ir nelieptų treniruotis kartu su kitais. Vis dėlto, po kažkiek laiko, kai garsi Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė iškovojo aukso medalį Londono olimpinėse žaidynėse, tai tapo motyvacija į treniruotes ir sportą pažvelgti visai kitu kampu“, – pripažino vaikinas.
Naujas stilius lėmė aukščiausius rezultatus
Europos čempionas neslepia, jog nuo pat pirmųjų varžybų Panevėžyje pavykdavo iškovoti medalius, tačiau iki pirmųjų vietų vis kažko pritrūkdavo. „Dalyvaujant vis naujose varžybose, skirtingose rungtyse išbandydavau laisvus plaukimo stilius. Tačiau, kai išbandžiau plaukimą krūtine, būtent šis stilius padėjo pasiekti ilgai lauktą pirmąją vietą. Tada supratau, kad tai ir yra mano, kaip plaukiko, juodasis arkliukas“, – pasakoja plaukikas.
Vaikinas itin džiaugiasi, jog juo dar prieš keletą metų patikėjo mylima plaukimo trenerė Žydrūnė Budrienė bei pakvietė plaukti Anykščiuose vykusiame nacionaliniame plaukimo čempionate estafetinėse varžybose kartu su geriausiais Lietuvos plaukikais – Danu Rapšiu, Andriumi Šidlausku bei Simonu Biliu. „Tai buvo nuostabus jausmas, kai galėjau plaukti su trimis olimpiečiais ir stengtis atiduoti visas jėgas, tiek nenuviliant trenerės, tiek komandos draugų“, – sakė jis.
Paklaustas, kurią vietą tuomet pavyko iškovoti, Aleksas net nusijuokia ir, be abejonių pabrėžia, kad plaukiant su tokiais autoritetais kitokios nei pirmosios vietos, būtų neįmanoma nelaimėti. „Tai buvo vienas įsimintiniausių čempionų titulų“, – džiaugiasi pašnekovas.
Pergales nulemia psichologinis pasiruošimas varžyboms
Būsimas J. Balčikonio gimnazijos abiturientas teigia, jog teko labai ilgai su savimi dirbti, kol atrado sau būdingą metodiką ir praktiką, siekiant psichologiškai pasiruošti naujiems startams.
„Nors ruošdamiesi varžyboms per savaitę turime apie 14-15 treniruočių ir net ketvirtadalį dienos praleidžiame vandenyje bei sporto salėje, yra be galo svarbu laiką skirti ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam paruošimui. Dar prieš keletą metų,, žengiant ant starto lieptelio apimdavo baimė, tačiau per nuolatinį darbą ir valios auginimą pavyko į varžybas pradėti žiūrėti visiškai be emocijų ir šokti į vandenį be jokio jaudulio. Nuolat treniruojantis ir bandant savo nuotolius, pavyko išdirbti galutinį tobulą scenarijų, kuris dažniausiai pasitvirtina ir finaliniuose etapuose“, – atvirauja jaunasis talentas.
Ateities vizija nekelia abejonių
Vaikinas prisipažįsta, kad visus metus treniruojantis ir ruošiantis įvairiausių lygių varžyboms, pavykdavo labai retai prisijungti į nuotolines pamokas. Tad po praėjusių dar vienų mokslo metų, Aleksas jaučiasi itin dėkingas visiems jį palaikantiems ir suprantantiems mokytojams, kurie ne tik pasidomi apie pasiektus rezultatus, supratingiau žiūri į praleistas, dėl rimtos priežasties, pamokas ar neatsiskaitytus kontrolinius darbus, bet ir palaiko jį socialiniuose tinkluose linkėdami sėkmės.
Tuo tarpu paklaustas apie planus, jaunasis Europos čempionas net neabejoja, kad savo gyvenimą ir toliau sies su profesionaliu sportu bei stengsis rasti stiprius ir nuoširdžius trenerius ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, kurie jį ruoš naujiems startams.
„Žinoma, iki studijų pasirinkimo dar yra laiko, nes vis dar nežinau, ar gavus stipendiją išvykti treniruotis ir mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas, ar pasilikti gimtojoje Lietuvoje. Tačiau galiu garantuoti, kad jei karjerą tęsiu svetur, su dideliu noru ir garbe stengsiuosi skinti pergales po Lietuvos vėliava bei, žinoma, sugrįžus į tėvynę, kurti čia šeimą ir tolimesnį gyvenimą“, – prisipažino A. Savickas.
