Lietuvė startavo 53-ia, o pirmoje šaudykloje uždengė visus taikinius. Jai sekėsi ir antroje šaudykloje, tačiau trūko fizinių jėgų, kurios padėtų patekti tarp 60-ies greičiausių sportininkių, gaunančių bilietą į persekiojimo varžybas.
„Pavyko be klaidų sušaudyti, aišku, gaila, kad šaudykloje turėjau šiokių tokių trukdžių. Šautuvo taikiklis dukart buvo užtemęs, teko prasipūsti.
Nors šaudymas ir buvo geras, bet jis truko labai ilgai. Trasoje šįkart buvo kankynė, paskutinio rato metu man suspaudė galvą, galvojau, kaip reikės baigti trasą. Po finišo 10 minučių negalėjau atsikvėpuoti. Gyvenime to dar nebuvau patyrusi. Labai keista, kodėl taip įvyko. Galvojau, kad savaitės užteks priprasti, bet deja. Dėl to labai liūdna ir gaila, kad su nuliu baudų nepatekau į persekiojimą“, – po finišo kalbėjo lietuvė.
Tiesa, lenktynės galėjo baigtis katastrofiškai net neprasidėjusios, mat G.Leščinskaitė į starto vietą atėjo su treniruočių slidėmis.
„Viską mečiau, bėgau atgal į persirengimo vietą, ieškojau daktaro, kuris pasiėmė mano slides, bet jo neradau. Viskas, panika didelė. Pradėjau bėgti, ieškoti, bet galiausiai numojau ranka ir nubėgau į startą.
Tik atsitiktinumo dėka sutikau šaudymo trenerį, kuris pakvietė daktarą. Iki starto likus 20 sek. man pagaliau atnešė varžybines slides. Po signalo iššliuožiau viena sekunde vėliau. Jau galvojau, kokią gėdą patirsiu, bet pavyko jos išvengti“, – juokavo biatlonininkė.
Po finišo sportininkė pripažino, kad Pekino žaidynės jai suteikė daug patirties ir džiaugsmo.
„Tai buvo mano pirmos tokio lygio varžybos, įgavau patirties, gavau tiek dėmesio. Čia tiek žmonių, kurie dirba dėl tavęs. Viskas aukščiausiu lygiu, labai smagu būti to dalimi. Džiaugiuosi, kad čia pavyko atvykti – šliuožti olimpine trasa, šaudyti olimpinėje šaudykloje“, – įspūdžiais dalijosi G.Leščinskaitė.
Nuostabiai pasirodė norvegė Marte Olsbu Roeiesland. Penkta startavusi sportininkė trasą įveikė per 20 min. 44,3 sek. ir pataikiusi visus šūvius iškovojo aukso medalį.
Antroje vietoje liko ir sidabro medalį iškovojo švedė Elvira Oeberg, nuo lyderės atsilikusi 30,9 sek. Bronzos medalis iškeliavo į Italiją, Dorotheai Wierer, kuri nuo norvegės atsiliko 37,2 sek.
– Ar didesnė kankynė buvo trasoje, ar laukti rezultato?, – buvo paklausta G.Leščinskaitė
– Žinoma, kad trasoje. Laukti, tai ką – sėdi ir lauki. Emociškai tai gal ir sunkiau, bet trasoje dirbti ties savo galimybių ribos. Sunku, kai iš visų pusių rėkia, kad sekundėse yra keli žmonės, o tu žinai, kad esi su nuliu baudų ir privalai kentėti iki paskutinių metrų. Bet nieko negali padaryti, nes fizinių jėgų nebėra. Blogiausias variantas yra, kai šliuoži vienu tempu – nei greičiau, nei lėčiau.
– Ar varžovėms irgi buvo taip sunku?
– Šįkart neatrodė, kad joms tiek sunku, kiek man. Trasoje jos atrodė gyviau, sunku buvo pasilaikyti joms už nugaros. Suprantu, kad visoms sąlygos vienodos, bet kiekviena skirtingai išgyvena aukštį ir pačias varžybas. Atrodė, kad man vieninteliai šįkart buvo taip sunku.
– Ar jau galvojote, ką veiksite likusį laiką?
– Jau po individualių varžybų galvojau, ką man čia tiek laiko reikės veikti. Neįsivaizduoju, nes viskas atsibodo. Norisi namo, nes vaikštome tais pačiais takeliais, važinėjame tais pačiais autobusais, valgome tą patį ir ten pat. Trūksta veiklos.
Matyt kibsiu į mokslus, sėsiu prie kompiuterio. Manau, kad dar pasitreniruosiu savo malonumui, nes sezonas dar nesibaigė, visi lyderiai pavargs, o aš turėsiu laiko pasiruošti.
– Ar jūs galite gyvai stebėti kitų sportininkų pasirodymus?
– Biatloną galiu, o dėl kitų sporto šakų reikės pasidomėti. Įdomu, ar galiu kažkur važinėti autobusu.
