R.Carapazas gegužės mėnesį dar sykį patvirtino, kad yra vienas geriausių pasaulio dviratininkų, kai tapo „Giro d’Italia“ vicečempionu.
29 metų ekvadorietis antrosios savaitės pabaigoje apsivilko rožinius lyderio marškinėlius, bet priešpaskutiniame etape buvo priverstas juos atiduoti australui Jai Hindley.
Antroji vieta nenuliūdino
Anduose užaugę dviratininkai jau seniai kėsinasi užgrobti Europos kalnus. Per didžiąsias daugiadienes lenktynes, kurių nugalėtojai dažniausiai nulemiami aukštai virš jūros lygio esančiose Alpių ar Pirėnų perėjose, varžovams būna nelengva atremti kolumbiečių Egano Bernalio, Nairo Quintanos, Rigoberto Urano ar Miguelio Angelio Lopezo atakas.
Nuo praėjusio dešimtmečio tiek kalnų perėjose, tiek finišo zonose plevėsuoja vis daugiau geltonos, mėlynos ir raudonos spalvų Kolumbijos vėliavų. O pastaraisiais metais tarp jų kartais įsimaišo labai panašios kitos Pietų Amerikos šalies trispalvės – jas atsineša sirgaliai, palaikantys pirmąją Ekvadoro dviračių sporto žvaigždę R.Carapazą.
Dviračių sporto bendruomenė garsiai kalbėti apie R.Carapazą pradėjo 2018 metais, kai jis debiutuodamas „Giro d’Italia“ lenktynėse laimėjo vieną etapą ir galutinėje įskaitoje užėmė ketvirtąją vietą.
Po metų ekvadorietis tapo „Giro“ čempionu, 2020 metais – „Vuelta a Espana“ vicečempionu, 2021 metais užėmė trečiąją vietą „Tour de France“ galutinėje įskaitoje.
Šių metų gegužę R.Carapazas buvo laikomas pagrindiniu „Giro d’Italia“ favoritu.
Nors planuoto rezultato nepasiekęs R.Carapazas galutinėje įskaitoje užėmė antrąją vietą, gero ūpo neprarado.
„Svarbiausia, kad gimtadienį sutikau darydamas tai, ką labiausiai mėgstu“, – kirtęs finišo liniją sakė „Ineos“ komandos lyderis R.Carapazas. Gegužės 29-ąją, paskutinę „Giro d’Italia“ dieną, jam sukako 29-eri.
Tikriausiai niekas nesiginčys, kad R.Carapazas tai, ką labiausiai mėgsta, daro puikiai. Jis ketvirtus metus iš eilės tapo prizininku bent vienose iš trejų didžiųjų lenktynių.
Sukrėtė mokytojo netektis
Šių metų „Giro d’Italia“ vicečempionas užaugo nedideliame Karmelo kaimelyje, esančiame Ekvadoro šiaurėje, prie pat sienos su Kolumbija.
Kai vaikystėje pirmą kartą sėdo ant dviračio, apie sportininko karjerą Richardas nė negalvojo. Dviratis jam buvo kasdienė susisiekimo priemonė, kuria laukti autobuso nenorintis berniukas kalnų keliais važiuodavo į mokyklą.
Viskas pasikeitė, kai vieną dieną į mokyklą užsuko buvęs dviratininkas Juanas Carlosas Rosero, kantono sostinėje Tulkane (kantonai yra Ekvadoro administraciniai vienetai) gavęs vietos valdžios finansavimą ir pradėjęs burti jaunųjų dviratininkų grupę. R.Carapazas pateko tarp pusšimčio vaikų, kuriuos J.C.Rosero pakvietė treniruotis.
J.C.Rosero tuo metu buvo tikra Ekvadoro dviračių sporto legenda. Jis buvo pirmasis šalies dviratininkas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, bet labiausiai išgarsėjo, kai 1992 metais laimėjo Kolumbijoje rengiamas „Clasica de Boyaca“ lenktynes. Šiose lenktynėse startuodavo kone visi geriausi Kolumbijos dviratininkai ir jos laikytos iškiliausiu šalies dviračių sporto renginiu.
Per visą istoriją Bojakos lenktynių nugalėtojais tapo vos du užsieniečiai: J.C.Rosero ir ispanas Oscaras Sevilla.
„J.C.Rosero išniekino šventovę“, – anuomet parašė Kolumbijos dienraštis „El Tiempo“. Tai nebuvo priekaištas ekvadoriečiui. Dienraštis šia antrašte siekė sugėdinti užsieniečiui pralaimėjusius Kolumbijos dviratininkus.
Prieš keliolika metų J.C.Rosero buvo pirmasis R.Carapazo treneris ir įkvėpėjas. Mokytojas turėjo tokią didelę įtaką, kad 2013 metais jam staiga mirus nuo širdies smūgio (J.C.Rosero tuo metu buvo tik 50 metų), R.Carapazas net norėjo mesti dviračių sportą.
„Jis taip liūdėjo, kad nebenorėjo treniruotis. Tik po kelių dienų man pavyko jį perkalbėti ir įtikinti, jog mokytojas būtų norėjęs, kad Richardas siektų savo svajonės“, – vėliau pasakojo dviratininko motina Anita Montenegro.
Staigūs karjeros šuoliai
Daugelio Lotynų Amerikos talentų pirmoji stotelė Europoje yra „Movistar“ komanda. Ši komanda – ilgametė Ispanijos dviračių sporto lyderė, o kolumbiečiams ar kitų žemyno šalių jaunuoliams ji puikiai tinka dėl bendros kalbos.
Lotynų Amerikos dviratininkai paprastai kalba tik ispaniškai, todėl jiems sunku iš karto pritapti Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos ar juo labiau Didžiosios Britanijos komandose.
Atsidūrus „Movistar“ gretose kalbos barjero nėra ir apsiprasti Senajame žemyne daug lengviau.
Šį taką pramynė kolumbiečiai, bet juo patraukė ir ekvadorietis R.Carapazas, praėjusio dešimtmečio viduryje atstovavęs Kolumbijos komandai „Strongman“ ir Europoje dalyvavęs tik keleriose neaukšto rango lenktynėse (pavyzdžiui, „Romanian Tour“, per kurias atstovavo Ekvadoro rinktinei).
Tačiau „Movistar“ vadovai visuomet atidžiai stebėjo Lotynų Amerikos dviračių sporto varžybas ir palaikė glaudžius ryšius su jau minėtu O.Sevilla, kuris vedė kolumbietę ir baigęs karjerą apsigyveno žmonos gimtinėje.
Būtent O.Sevilla paragino „Movistar“ bosą Eusebio Unzue atkreipti ypatingą dėmesį į jauną ekvadorietį. Įžvalgaus patarimo paklausęs Ispanijos komandos vadovas 2016 metų vasarą pačiame sezono įkarštyje pakvietė R.Carapazą į peržiūrą, suteikė jam galimybę treniruotis „Movistar“ antrojoje sudėtyje ir dalyvauti mėgėjų rango varžybose Europoje.
Jose naujokas iš Andų kalnų neužsibuvo. R.Carapazas naujosios komandos vadovus nustebino ne tiek agresyviomis atakomis sunkiose įkalnėse – to iš jo buvo laukiama, kiek puikia nuovoka ir sumaniais taktikos sprendimais.
Nepraėjo du mėnesiai, kai E.Unzue tvirtai pareiškė, kad R.Carapazas privalo treniruotis su stipriausiais.
„Jis labai greitai pritapo Europoje ir labai norėjo tobulėti“, – svarbiausias ekvadoriečio savybes pažymėjo „Movistar“ vadovas.
R.Carapazo sėkmė paskatino E.Unzue dar įdėmiau stebėti Ekvadoro dviračių sporto talentus. 2019 metais „Movistar“ vadovai Ekvadore įkūrė antrinę komandą ir į ją subūrė gabiausius jaunus šalies dviratininkus.
Debiutanto staigmenos
R.Carapazo vardas pirmą kartą plačiai nuskambėjo per 2018 metų „Giro d’Italia“ lenktynes, kuriose ekvadorietis pranoko net drąsiausius lūkesčius.
Italijos keliuose „Movistar“ komanda paprastai nesprendžia didelių užduočių. Kaip ir dauguma kitų elitinių komandų, „Movistar“ stengiasi geriausias pajėgas nusiųsti į „Tour de France“. O kaip Ispanijos komanda visada kelia aukščiausius tikslus „Vuelta a Espana“ lenktynėse.
Ispanų požiūrį į „Giro“ apibūdina žodžiai „kaip bus, taip“.
„Movistar“ be konkrečių tikslų keliavo ir į 2018-ųjų „Giro“, kuriose vienas laimėtas etapas būtų laikomas puikiu rezultatu. E.Unsue daugiau tikėjosi iš kolumbiečio Carloso Betancuro, bet maksimalų planą įvykdė ir jį net viršijo R.Carapazas. Ekvadorietis laimėjo aštuntąjį etapą, o po to įsiterpė į kovą dėl prizinės vietos galutinėje įskaitoje.
Trūko nedaug – R.Carapazas užėmė ketvirtąją vietą.
„Mes vis dar aiškinamės jo galimybes, bet Richardo rezultatai manęs nenustebino. Abejojau nebent dėl jo stabilumo. Jauni dviratininkai būna labai ambicingi, tačiau kartais didelės ambicijos trukdo. Richardas po kiekvieno etapo greitai atsigaudavo ir nepadarė nė vienos klaidos. Visi galime būti labai patenkinti“, – auklėtinį gyrė E.Unsue.
„Kai atėjau į „Movistar“ komandą, mano svajonė buvo dalyvauti trijų savaičių lenktynėse. Mano svajonė išsipildė su kaupu – aš netgi patekau tarp penkių geriausiųjų. Dabar dar labiau tikiu savimi ir svajoju apie dar didesnes pergales“, – po puikaus debiuto „Giro d’Italia“ lenktynėse kalbėjo pats R.Carapazas.
Nedraugiškos skyrybos
Didžiausią pergalę atstovaudamas „Movistar“ komandai R.Carapazas iškovojo 2019 metais, kai antruoju bandymu tapo „Giro d’Italia“ čempionu. Tačiau po sezono ekvadorietis pakeitė aprangą – 2020-aisiais jis perėjo į didžiausią pinigų maišą turinčią Didžiosios Britanijos ekipą „Ineos“.
Skyrybos su „Movistar“ nebuvo draugiškos. Ispanijos komandos vadovai tikėjosi, kad R.Carapazas rudenį kovos dėl „Vuelta a Espana“ nugalėtojo vardo, bet ekvadorietis prieš svarbiausią sezono startą, nepritarus komandos vadovams, nuvyko į kitas lenktynes, nesančias Tarptautinės dviratininkų sąjungos (UCI) oficialiame tvarkaraštyje, ir per jas patyrė traumą.
Tai smarkiai supykdė „Movistar“ vadovus, o šios komandos sporto direktorius Pablo Lastrasas sezonui skirtame dokumentiniame filme apkaltino R.Carapazą ištikimybės stoka.
„Niekada nejaučiau tokio pasitikėjimo manimi, kokio man reikėjo, – sakė R.Carapazas. – Visą laiką jaučiausi tarsi prie mano gerklės būtų peilis, niekada nežinojau, kas gali nutikti kitą akimirką. Nesu nieko skolingas „Movistar“ komandai ir man negaila, kad iš jos išvykau.
„Ineos“ man pasakė: „Richardai, mes prie tavęs prisitaikysime, tau nereikės prisitaikyti prie mūsų. „Movistar“ komandoje tokios galimybės neturėjau.“
R.Carapazo sutartis su „Ineos“ baigsis šiais metais. Britų komandos vadovai siūlo jam likti, tačiau dviračių sporto leidiniai atskleidė, kad ekvadorietis ketina svarstyti ir kitų komandų pasiūlymus.
Brangiausia pergalė – olimpinė
Ekvadore vos prieš kelerius metus susidomėjimas dviračių sportu nebuvo didelis. Viskas staiga pasikeitė tik tada, kai R.Carapazas tapo 2018 metų „Giro d’Italia“ atradimu. Dviratininką sveikino politikai, kvietė televizijos laidos, kurių vedėjai prieš kelias savaites galbūt net nežinojo R.Carapazo pavardės. O dviračių sporto populiarumas 17 milijonų gyventojų turinčioje šalyje nuo tada didėjo kaip sniego lavina.
Lavina augo sulig kiekviena R.Carapazo pergale ir tapo nevaldoma, kai naujasis tautos sporto didvyris 2021 metų vasarą iškovojo Tokijo olimpinių žaidynių aukso medalį. Olimpinėse grupinėse lenktynėse pirmas finišo liniją kirtęs R.Carapazas tapo vos antruoju Ekvadoro sportininku, laimėjusiu olimpinį auksą.
„Olimpinis auksas yra geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Pergalių kitose lenktynėse neįmanoma lyginti su akimirka, kai gavęs medalį ant olimpinės pakylos klausiausi savo šalies himno ir žiūrėjau, kaip kyla mūsų šalies vėliava, – po apdovanojimo kalbėjo olimpinis čempionas. – Manau, kad šiuo metu visas Ekvadoras džiaugiasi kaip išprotėjęs. Šis aukso medalis yra vos antras mūsų istorijoje, o pirmąjį iškovojome prieš 25 metus.“
Iki Tokijo žaidynių olimpinius medalius buvo laimėjęs tik vienas Ekvadoro sportininkas. Ėjikas Jeffersonas Perezas tapo 1996 m. Atlantos žaidynių čempionu, o 2008 m. Pekine iškovojo sidabrą. Iš Tokijo žaidynių ekvadoriečiai parsivežė tris medalius. Iš pradžių čempionu tapo R.Carapazas, o po kelių dienų du apdovanojimus į šalies taupyklę įdėjo sunkiaatletės: Neisi Dajomes taip pat tapo olimpine čempione, o Tamara Salazar iškovojo sidabro medalį.
Olimpinis auksas į populiarumo viršūnę pakėlė ir R.Carapazą. Per šių metų „Giro“ jo nuotraukos vos ne kiekvieną dieną puikavosi jei ne vieno, tai kito, o kartais ir visų Ekvadoro dienraščių pirmuosiuose puslapiuose. Ir net R.Carapazui praradus rožinius marškinėlius tautiečiai nepyko.
„Ačiū, Richie, dar kartą!“ – jau paaiškėjus, kad R.Carapazas šiais metais netaps „Giro d’Italia“ čempionu, viršelyje didelėmis raidėmis parašė dienraštis „El Comercio“ (nuotr.).
