Pagaliau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad mūsų šalies išskirtinis, tuo neabejoju, talentas sugrįžo ir dar, tikiu, suspindės pačiomis ryškiausiomis spalvomis, kaip dabar Japonijoje, kur ne tik iškovoti du aukso medaliai, bet dar ir pasiektas pasaulio rekordas.
Beje, šis pasirodymas tvirtai paneigia įvairių rusų propagandininkų išvedžiojimus, esą be jų ir baltarusių dalyvavimo lengviau laimėti, nes esą mažesnė konkurencija ir pan.
Tokius argumentus jie naudoja siekdami paveikti abejojančių sporto federacijų valdininkus bei sportininkus ir pirmiausia Tarptautinį olimpinį komitetą.
Tik grįžusi iš pasaulio čempionato, Vilniaus oro uoste, dar nespėjusi pailsėti, Rūta, kaip sportininkė, tačiau ir kaip pilietė, pasakė, kad norėtų šalies agresorės sportininkes įveikti tiesioginėje akistatoje, tačiau „iš kitos pusės“ – pagrįstai tęsė – „atrodo, praranda žaidynės taikos misiją ir norėtųsi nebūti to dalimi“.
Tačiau Rūta šiuo pasaulio rekordu įrodė, kad ji šiuo metu yra stipriausia pasaulyje jos mėgstamoje rungtyje.
Ir jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, daugiau ar mažiau varžovių, jai poveikio neturi.
Labai tvirtai, solidžiai, apgalvodama bei išmintingai pasverdama visus savo žingsnius ji sugrįžo, ir sugrįžo į pačią aukščiausią poziciją, ir net jau viršijo savo ankstesnius pasiekimus.
Fukuokoje vykusiame pasaulio čempionate Rūta plaukė dar greičiau nei prieš dešimt metų, ir tai – ne tik stebuklas, kurių mes savo kasdienybėje dažnai nė nepastebime, bet ir nemėginame vertinti.
Tai fenomenas, kuris dar ilgai turės poveikį mūsų visuomenei bei sporto (o gal ne tik) istorijai.
O juk jai, dar jaunai merginai, reikėjo įveikti visas asmenines krizes, nepasitikėjimus ir netikėjimus.
Nepažįstu sportininkės asmeniškai ir, suprantama, nežinau visų aplinkybių, bet tai, ką ji padarė, kaip sugebėjo atsitiesti, yra įspūdinga, galbūt net labiau nei visų spalvų medaliai ir rekordai – juk įveikti save visuomet daug sunkiau negu net pasiekti pasaulio rekordą.
Pergalę sporto talentui karjeros pradžioje pasiekti dažnai pasiseka gerokai lengviau, nei po to susidoroti su visais tikros ir netikros šlovės iššūkiais.
Juolab tokioje individualioje sporto šakoje kaip plaukimas, kur vandens takelyje esi tik vienas: laimėsi – visi džiaugsis ir garbins, pralaimėsi – greitai nusisuks, apkalbės ir niekam, jokiai komandai, negalėsi perkelti bent dalies atsakomybės naštos.
Sportas ir politika panašūs tuo, kad tai yra nuolatinė konkurencija ir varžybos.
Yra ir pergalės, ir neišvengiami pralaimėjimai, atsiranda daug gerbėjų ir rėmėjų, kurie pradžioje tave aukština, po to lengvai nusisuka, ir dažniausiai tuomet, kai tau to palaikymo ypač reikia.
Politikai siekia postų, sportininkai – rekordų bei medalių, šlovės, tačiau ir garsina savo šalį bei tautą, jų sėkmės ir nesėkmės labai matomos, juos pačius tai arba sustiprina ir užgrūdina, arba – gerokai dažniau – ne.
Esu įsitikinęs, jog toli gražu ne visiems pavyksta išgyventi tokias neteisybes, išdavystes ar netikėjimą.
Suprantama, tai pavyksta tiktai labai stiprioms asmenybėms, tokioms, kurios sugeba atsitiesti, įrodyti savo tiesą, pakartoti ir net viršyti pasiekimus, ypač tokioje sporto šakoje, kur pergalę lemia net ne sekundės, o jų šimtosios dalys, kiekvienas tikslus ar netikslus grybšnis vandenyje.
Išdidu už tokią tautą, kuri geba pagimdyti tokius išskirtinius talentus.
Juk šiame Rūtos sugrįžime tiek daug visko: įveikti patys sunkiausi iššūkiai, ištvertas nepasitikėjimas ir netikėjimas, galbūt net įveikta neviltis.
Tai neabejotinas pavyzdys daugeliui, ypač tiems, kurie su tuo susiduria ar dar susidurs.
O pavyzdžių mums reikia. Reikia ir tautai, ir visuomenei.
Kad nebūtume vidutiniški, kad vidutinybių pandemija nenuslopintų kūrybos, talentų, atradimų, kad nepasimestume ateityje, nepaskęstume pavydo diskusijose apie paminklus.
Šiandien jau gal ir ne pats svarbiausias dalykas – dalyvaus Londono olimpinė čempionė kitais metais Paryžiaus žaidynėse ar ne.
Nors visi to norėtume, kaip norėtume ir jos pergalingo plaukimo, vėl jos dėka skambančio mūsų šalies himno.
Tai savotiškai galbūt vainikuotų jos karjerą, kurioje jau buvo visko tiek daug, bet bus ir dar.
Šalyje, kur vis dar trūksta baseinų, gimsta unikalūs talentai būtent plaukimo rungtyje.
Rūtos atveju jau ne tik talentas, bet ir asmenybė, kokių visuomet ir šiandien ne per daug, tačiau jie ir yra tautos druska bei pagrindas.
Mažos tautos globaliame pasaulyje – ypač.
