Interviu „El Mundo“ žurnalistui Javierui Martinezui B. Borgas teigė, kad neseniai jam buvo diagnozuotas ir prostatos vėžys.
„Daktarai man tai pranešė 2023-iųjų rugsėjį. Turėjau vykti į Vankuverį kaip Laverio taurės komandos kapitonas. Jie rekomendavo, kad nevykčiau, bet aš skridau. Grįžęs Stokholme apsilankiau ligoninėje, kur man pasakė, kad situacija labai negera ir kad vasario mėnesį reikalinga operacija. Tas laikas iki operacijos buvo siaubingas. Lankė įvairios mintys. Operacija praėjo gerai, dabar kas pusmetį reikia tikrintis. Jaučiuosi gerai“, – teigė teniso legenda.
Profesionalaus tenisininko karjerą B. Borgas baigė būdamas vos 26-erių – pačioje karjeros viršūnėje.
Susiję straipsniai
„Išėjau būdamas 26-erių, nes man nebebuvo smagu, trūko motyvacijos. Praradau nemažai draugų ir viską aplink save. Prasidėjo kitoks gyvenimas, tamsūs metai. Nuolat svarstydavau, kodėl nepasilikau tenise kokiu nors kitu būdu vietoj to, kad priimčiau kvailus sprendimus. Net dabar apie tai galvoju“, – pripažino švedas.
Po dešimtmečio nuo to, kai paskelbė apie karjeros pabaigą, 1991-aisiais B. Borgas būdamas 35-erių grįžo į profesionalaus teniso kortus. Vis dėlto legendinis tenisininkas pirmosiose devyniose dvikovose nesugebėjo laimėti nė vieno seto. 1993-iaisias B. Borgas galutinai pasitraukė iš teniso.
„Gyvenime rasti pusiausvyrą yra labai sudėtinga. Užsispyręs nuolat dariau klaidas. Kai 1991-aisiais sugrįžau į Monte Karlą, tai nebuvo dėl to, kad buvau susigrąžinęs troškimą kovoti – norėjau atrasti save. Bijojau mirti. Norėjau toliau gyventi, – interviu aiškino vyras. – Galbūt jei nebūčiau grįžęs, dabar čia nešnekėčiau. Atrodo, kad šalia savęs nuolat turėjau angelą sargą, kuris man leido pasprukti nuo mirties. Buvo labai, labai tamsūs metai, pilni demonų.“
B. Borgas atviras – tuo metu vartojo daug narkotikų ir alkoholio.
„Jeigu nesi laimingas, bandai pasprukti – narkotikai, vaistai, per daug alkoholio, kad pabėgtum nuo gyvenimo. Buvau visiškai pasilydęs“, – teigė jis.
„Turėjau problemą, kad nuolat reikėjo kompanijos. Santykius pradėdavau dar neužbaigęs ankstesniųjų, – prisiminė B. Borgas. – Paradoksalu, kad geriausiai jaučiausi, kai įšokdavau į teniso kortą, kur manęs niekas netrikdydavo, į vietą, kurioje galėdavau būti savimi, būti ramus, jausti harmoniją.“
Pasakodamas apie savo nuopuolius B. Borgas prisiminė ir lietuvį Vitą Gerulaitį.
Pasak švedo, 1994-aisiais Anapilin iškeliavęs V. Gerulaitis buvo vienas geriausių jo draugų.
„Gerulaitis buvo puikus draugas. Jis atvykdavo į Stokholmą manęs aplankyti, turėjome puikų santykį už teniso ribų. Jis buvo nuostabus žmogus. Vis dar jo ilgiuosi“, ž prisiminė B. Borgas.