Savo šimtmetį minintis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus daugeliui pirmiausia asocijuojasi su valstybės vadovo pareigomis, diplomatine veikla ir ilgamete tarnyste Lietuvai.

Vis dėlto gerokai mažiau žinoma kita jo gyvenimo pusė – jaunystėje jis buvo perspektyvus lengvaatletis, dalyvavo tarptautinėse varžybose, iškovojo svarbių apdovanojimų, o vėliau daug prisidėjo prie lietuviško sporto puoselėjimo užsienyje.

Dar prieš prasidedant politinei karjerai V. Adamkus turėjo kuo didžiuotis sporto aikštelėse. Portalas Lrytas kviečia pažvelgti į V. Adamkaus spalvingą istoriją sporto pasaulyje.

Sportinis kelias prasidėjo dar Kaune

1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune gimęs V. Adamkus, sportuoti rimčiau pradėjo mokydamasis „Aušros“ gimnazijoje. Jaunystėje jis išbandė įvairias sporto šakas – žaidė futbolą, dažniausiai rungtyniaudamas puolėjo pozicijoje, taip pat krepšinį.

Vis dėlto didžiausią pažangą būsimasis prezidentas padarė lengvojoje atletikoje. Ypač gerai jam sekėsi sprinto rungtys ir šuoliai. V. Adamkus pasižymėjo greičiu, o jo rezultatai leido varžytis su pajėgiais to meto sportininkais.

[[ge:lrytas:lrytas:44475284]]

Vienas įsimintiniausių pasiekimų užfiksuotas 1946 metų rugsėjo 20 dieną Augsburge vykusiose pabaltijiečių varžybose. Tuomet 100 metrų distanciją jis įveikė per 11 sekundžių. Vėliau pasiekė dar geresnį rezultatą – 10,8 sekundės.

Tiesa, nors pagal to laikmečio rezultatus tai buvo geriausias šalies pasiekimas, šio rezultato nelaikė oficialiu Lietuvos rekordu. Rezultatas buvo užfiksuotas Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o pats sportininkas tuo metu nepriklausė Lietuvos sporto struktūroms.

„10,8 sek. yra mano asmeninis geriausias rezultatas. Mano supratimu, būtų labai netikslu sakyti, kad tai yra Lietuvos rekordas. Vokietijoje būdamas pabėgėlių stovykloje, sporto šakų varžybose dalyvavau niekuo nesurištas su to meto Lietuvos struktūra, kadangi nepriklausiau lietuvių sporto klubui. Matau tą skirtumą suprasdamas visą Lietuvos sporto istoriją ir kaip sportininkas“, – rekordo savintis nenori V. Adamkus.

Vis dėlto Prezidentas pripažįsta, kad tuo metu buvo greičiausias tarp lietuvių.

„Buvau greičiausias Lietuvos žmogus, to nepaneigsi, bent išeivijoje tai tikrai. Atvirai pasakius, per visą sportinį laikotarpį, kurį praleidau lengvojoje atletikoje, buvau nenugalėtas, – prisiminė V.Adamkus. – O šuoliuose į tolį toliau peršoko Algimantas Kernius – aš 7,24 m, o jis 7,27 m. Nenoriu, kad būtų nenusipratimas, nes negaliu pripažinti, jog tai yra Lietuvos rekordai.“

Apie savo sportinę jaunystę V. Adamkus vėliau pasakojo, kad sąlygos treniruotis buvo toli gražu ne idealios. Vietoje šiuolaikinių bėgimo takelių sportininkams teko naudotis šlako danga, o starto kaladėles atstodavo pačių išsikasamos duobutės.

[[ge:lrytas:lrytas:44763305]][[ge:lrytas:lrytas:44763343]][[ge:lrytas:lrytas:44763376]]

Treniruočių procesas taip pat nebuvo profesionalus – jis neturėjo nuolatinio trenerio, o dėl sudėtingos gyvenimo situacijos dažnai trūko net maisto.

V. Adamkus yra prisiminęs, kad tuo metu gyveno beveik pusbadžiu. Nepaisant sunkumų, sportas išliko svarbia jo kasdienybės dalimi. Pats jis svarstė, kad turėdamas geresnes sąlygas ir profesionalų trenerį galėjo pasiekti dar daugiau.

Žaidynėse – keturi medaliai

Vienas ryškiausių V. Adamkaus sportinės karjeros momentų įvyko 1948 metais Niurnberge surengtose Pavergtųjų tautų sporto žaidynėse. Jose lietuvis pademonstravo universalumą ir iškovojo net keturis medalius.

[[ge:lrytas:lrytas:44754591]]

Du kartus jis lipo ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio – triumfavo šuolių į aukštį ir šuolių į tolį rungtyse. Dar du sidabro medalius Adamkus pelnė 100 metrų bėgime ir 4 po 100 metrų estafetėje.

Šie rezultatai buvo itin reikšmingi ne tik asmeniškai sportininkui.

Tuo metu lietuviai gyveno sudėtingomis pokario sąlygomis, daugelis buvo pasitraukę iš tėvynės, todėl tarptautinės varžybos tapo galimybe išsaugoti tautinį identitetą ir garsinti Lietuvos vardą.

Sportui tarnavo ir už aikštės ribų

V. Adamkaus indėlis į sportą neapsiribojo asmeniniais pasiekimais. Jis aktyviai įsitraukė į lietuvių sporto organizacinę veiklą, o vėliau tapo vienu svarbių sportinio gyvenimo puoselėtojų išeivijoje.

Dar 1947 metais jis prisidėjo prie lietuvių Vyriausiojo fizinio auklėjimo ir sporto komiteto kūrimo. 1947–1949 metais ėjo šio komiteto reikalų vedėjo pareigas, vėliau buvo laikinasis pirmininkas.

[[ge:lrytas:lrytas:44764357]]

1949-aisiais persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas, V. Adamkus nenutolo nuo sporto. Priešingai – toliau rūpinosi lietuvių sportinio gyvenimo organizavimu, prisidėjo prie klubų steigimo ir bendruomenės sportinių iniciatyvų.

1951–1952 metais jis buvo vienas Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto komiteto atkūrimo iniciatorių. Tuo laikotarpiu taip pat prisidėjo prie Čikagos lietuvių sporto klubo „Grandis“ ir akademinio sporto klubo „Lituanica“ steigimo.

Jo veikla apėmė ir tarptautinius lietuvių sporto ryšius. V. Adamkus vadovavo Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinės išvykoms į Pietų Ameriką 1959 metais ir Australiją 1964-aisiais. Tokios kelionės buvo svarbios ne tik sportiniu požiūriu – jos padėjo palaikyti ryšį tarp skirtinguose žemynuose gyvenančių lietuvių.

[[ge:lrytas:lrytas:44764359]]

Vėliau V. Adamkus aktyviai prisidėjo ir prie Pasaulio lietuvių sporto žaidynių. 1983 metais Čikagoje vykusių antrųjų žaidynių organizaciniam komitetui jis vadovavo kaip pirmininkas. 1991 metais Lietuvoje surengtose ketvirtosiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse jis vadovavo JAV lietuvių delegacijai.

1984–1989 metais V. Adamkus taip pat buvo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininkas.

Sugrįžęs į Lietuvą sporto nepamiršo

1997 metais grįžęs į Lietuvą ir vėliau tapęs šalies prezidentu, V. Adamkus išsaugojo artimą ryšį su sportu. Jis domėjosi šalies sportininkų pasiekimais, lankė varžybas ir palaikė olimpinio judėjimo iniciatyvas.

Jo nuopelnai sportui buvo įvertinti ir oficialiai.

[[ge:lrytas:lrytas:44764360]]

2008 metais V. Adamkui suteiktas Lietuvos olimpinės akademijos akademiko vardas. 2015-aisiais Pasaulio lietuvių sporto asociacija jam suteikė Pasaulio lietuvių sporto ambasadoriaus titulą, o Lietuvos olimpinė akademija apdovanojo savo medaliu.

Sportas išliko svarbus ir asmeniniame gyvenime. V. Adamkus išlaikė pomegį važinėti dviračiu, plaukioti baseine, žaisti tenisą ir golfą, taip pat slidinėti.

Gyvendamas JAV žiemomis jis leisdavosi į slidinėjimo trasas Kolorado valstijoje. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus stengėsi išlaikyti aktyvų gyvenimo būdą.

Ilgiausių metų, prezidente!

Nuo bėgimo takelio iki Prezidentūros – V. Adamkų grūdino ir neeiliniai iššūkiai sporte (2)