Visi jį gyrė, kai jaunasis lietuvis padėjo komandai laimėti kelerias rungtynes, o pats įsiterpė tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų.
Tačiau prieš kelias savaites D.Redikas pradingo.
Klubas užsakė užuojautą
22 metų krepšininkas išvyko iš Jėkabpilio, Latvijos klubo vadovams pasakęs, jog mirė jo tėvas.
„Mes užsakėme skelbimą į laikraštį su užuojauta dėl tėvo mirties ir davėme jam laisvų dienų“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo „Jekabpils“ klubo direktorius Juris Bobrovas.
Po poros savaičių D.Redikas trumpam sugrįžo. Jis nieko per daug neaiškino, tik užsiminė, kad nenori apie tai kalbėti.
„Mes stengėmės jį suprasti, – sakė Jėkabpilio komandos treneris Edmundas Valeika. – Norėjome duoti laiko, kad jis susitvarkytų psichologiškai. Darėme net daugiau nei priklauso tokiais atvejais, bet tada viską sužinojome.“
Žinia buvo gera.
„Ačiū Dievui, jo tėvas yra gyvas,“ – nusišypsojo E.Valeika.
Išsiaiškinti tiesą padėjo į tariamas laidotuves nuvykęs klubo deleguotas žmogus. Į Kuršėnus jis atsivežė gedulo vainiką ir tikėjosi pareikšti užuojautą, tačiau to daryti neprireikė.
Klubas mąsto apie sankcijas
Sulaukus geros žinios apie gyvą krepšininko tėvą, latviams kilo kitų klausimų – kur tada buvo D.Redikas?
„Į šį klausimą atsakymų dar ieškome, – pripažino E.Valeiko. – Visa tai tęsiasi seniai. Jis pats turi išspręsti su klubu šią situaciją.“
Iš Lietuvos krepšininko agento sužinoję tiesą, Latvijos klubo vadovai aptarė su D.Rediku kontrakto nutraukimo sąlygas ir nori pritaikyti tam tikras sankcijas.
Nors D.Redikas vis dar yra Latvijos komandos paraiškoje, latviai jo sugrįžtant nebelaukia.
Latviai bendrauja su gynėjo agentu, nes su pačiam D.Redikui neprisiskambino.
„Galbūt jis kažkur slepiasi, – svarstė J.Bobrovas. – Manau, kad jam gėda.“
Talentingas, bet nevaldomas
D.Redikas laikomas vienu talentingiausiu 1992 metų kartos Lietuvos krepšininkų.
Žaisdamas Kazio Maksvyčio treniruojamoje mūsų šalies jaunimo komandoje kartu su Jonu Valančiūnu, Vyteniu Čižausku, Edgaru Ulanovu ir kitais jis šlavė visus titulus iš eilės jaunimo pirmenybėse.
Iš Kuršėnų kilęs krepšininkas vaikystėje nuo 11 metų su tėvais buvo išvykęs į Ispaniją, kur gyveno kelerius metus. Vėliau jis gyveno Vilniuje ir lankė Šarūno Marčiuliono krepšinio akademiją, iš kurios iš pradžių pateko į Vilniaus „Perlo“, o paskui – į „Lietuvos ryto“ klubą.
2013 metų spalį per LKL rungtynes su Utenos „Juventus“ D.Redikas susimušė su Ernestu Ežerskiu, o dar po dviejų savaičių buvo diskvalifikuotas „Lietuvos ryto“ klubo už ginčus su fizinio rengimo treneriu.
Jis buvo paskolintas Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandai, kurioje baigė sezoną.
Vasarą D.Redikas ne kartą buvo pastebėtas buvusios manekenės Astos Valentaitės kompanijoje, o po užsitęsusių atostogų tik gruodį sudarė sutartį su Rygos „Barons“ ekipa.
Su šia Latvijos komanda D.Redikas netrukus atsisveikino tvirtindamas, jog jam tai buvo laikina stotelė laukiant geresnių pasiūlymų iš Graikijos ir Turkijos.
Tačiau sausio pabaigoje jis grįžo į Latviją, šįkart prisidėjęs prie „Jekabpils“.
Latvijos pirmenybėse D.Redikas rinko po 15 taškų ir buvo ketvirtas pagal rezultatyvumą lygoje.
„Jis – labai talentingas žaidėjas ir iš pradžių mums visiems patiko, – pažymėjo klubo direktorius J.Bobrovas. – Tačiau aš nežinau, kas vyksta jo galvoje.
Buvo daug melo ir kitų negražių dalykų.“
Po laisvos dienos sekmadieniais D.Redikas dažnai praleisdavo ir pirmadienio treniruotes, sugalvodamas vis naujas pasiteisinimo priežastis.
Kažkas apvogė jo butą. Susirgo tėvas. Apsivertė automobilis.
Latviai ilgai tikėjo juo, nes komandos rezultatams jis buvo naudingas.
„Apie jį, kaip krepšininką, negaliu pasakyti nieko bloga. Treniruotėse ir rungtynėse matėsi jo potencialas, matėsi, kad jis yra geras krepšininkas, – kalbėjo E.Valeiko. – Bet jo disciplina už aikštės klausimų kelia didelių, labai didelių klausimų.
Regis, kad jis savo talentą jau išbarstė. Iš jo nieko nebus, jei nepasikeis. Girdėjau, kad panašių situacijų su juo buvo ir Lietuvoje.
Jis – ne berniukas. Turėtų pats atsakyti už save ir rūpintis karjera. Bet galbūt krepšinis jam nėra pirmojoje vietoje.“
Iš pirmų lūpų
D.Redikas šiuo metu yra Vilniuje. Iš savo agento sužinojęs, kad jo ieškojo „Lietuvos ryto“ žurnalistas, krepšininkas pats paskambino ir pateikė savo įvykių Latvijoje versiją.
- Dovydai, kodėl palikote „Jekabpils“ klubą? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Rediko.
– Atsirado keli kiti variantai. Be to, turėjau šiokių tokių problemų dėl traumų ir dėl sveikatos.
Šiuo metu ruošiuosi kitam sezonui. Tikiuosi, dar šį mėnesį pasirašyti kontraktą, kuris galiotų kitam sezonui. Yra keli visai patrauklūs variantai. Latvijos komanda buvo gera pakilimo stotelė, mano rodikliai buvo geri, viskas ėjosi gerai.
- Latvijos klubo vadovai buvo patenkinti jūsų žaidimu, bet juos nuvylė tai, kad išvykote pasakęs, esą mirė jūsų tėvas. Kaip buvo iš tiesų?
– Tai bandymai kažką supainioti. Žinoma, jie buvo nepatenkinti. Juk aš buvau jų komandos lyderis. Tačiau tikrosios mano išvykimo priežastys buvo kitos. Darbo atlygis ten nebuvo labai aukštas. Be to, turiu išsigydyti žvynelinę, žinote, tokią odos ligą. Turėjau pasiūlymą iš kito klubo ir būčiau pasirašęs kontraktą, bet baigėsi žaidėjams skirtas registracijos terminas.
Be to, turiu problemų dėl kojos klubo – daktaras Rimtautas Gudas yra nustatęs, jog klubas neprilaiko raiščių. Turiu pastoviai stiprinti raumenis, kad jie prilaikytų klubą. Man reikia praeiti reabilitaciją. Be to, reikia išsigydyti žvynelinę.
Planuoju jau kitą sezoną. Su nauja energija, nauja komanda reikia ruoštis naujiems iššūkiams.
„Jekabpils“ esu dėkingas už sudarytas sąlygas. Neturiu pretenzijų. Kaip Latvijai tai tikrai aukšto lygio klubas, linkiu jam visa ko geriausio, kad laimėtų medalį šalies pirmenybėse.
- Tada aš dar kartą paklausiu – ar sakėte Latvijos klubo atstovams, kad mirė jūsų tėvas?
– Kaip? Alio. Alio. Dingo ryšys.
„Lietuvos rytui“ dar sykį perskambinus D.Redikui, šis tvirtino, kad išsikrovė jo telefonas. Krepšininkas pažadėjo perskambinti po kelių minučių, bet savo pažado neištęsėjo.
