M.Paulauskas puikiai pamena – už pergalę Miuncheno žaidynėse gavo 2700 rublių premiją. „Tai – maždaug pusė automobilio „Žigulys“, – juokėsi legendinis krepšininkas.
Kai 1972 m. SSRS vyrų krepšinio rinktinė vyko į Miuncheną, net viską numatanti sovietų valdžia planavo komandai antrąją vietą. Tačiau krepšininkai sugrįžo su olimpiniu auksu, o tai prilygo sensacijai, kadangi JAV rinktinė tuomet atrodė neįveikiama.
Vis dėlto SSRS krepšinio ekipą tuo metu labiausiai šildė ne pinigai, o olimpinis medalis. Pirmiausia todėl, jog Miuncheno žaidynių vyrų krepšinio finalas buvo dramatiškiausias olimpiadų istorijoje. Tik po ilgų diskusijų ir bemiegės nakties nuspręsta, kad SSRS laimėjo teisingai.
Iki finalo pabaigos likus 3 sek. ir amerikiečiams pirmąsyk išsiveržus į priekį, SSRS treneriai paprašė minutės pertraukėlės. Pralaimintys sugalvojo planą: daugiausia dviem perdavimais pasiųsti kamuolį po varžovų krepšiu stovinčiam Aleksandrui Belovui.
Laiko tam turėjo užtekti, nes šis pradedamas skaičiuoti tiktai tada, kai iš užribio mestas kamuolys paliečia žaidėją.
Tačiau vos SSRS krepšininkai paėmė kamuolį, nuaidėjo rungtynių pabaigą skelbianti sirena. Triumfavo amerikiečiai.
Po SSRS protesto paskutines 3 sek. liepta peržaisti, ir šįsyk pergalės šokį jau šoko sovietų rinktinė – metimas pasiekė tikslą.
Pirmą kartą amerikiečius ant menčių paguldžiusios SSRS rinktinės kapitonui M.Paulauskui tąsyk Kremliuje buvo įteiktas ir Garbės ženklo ordinas.
1988 m. Kalgario žaidynėse triumfavusi Vida Vencienė neabejoja, kad tuometės premijos buvo didžiausios iš visų iki tol SSRS vadovybės skirtų olimpiniams čempionams.
„Už aukso apdovanojimą, rodos, gavau 4000 Kanados dolerių, o už bronzos – per 1000, – mėgino prisiminti geriausia visų laikų Lietuvos slidininkė. – Šie pinigai buvo įteikti vokeliuose“.
5000 Kanados dolerių šiuo metu sudarytų apie 3300 eurų.
Tačiau tai nebuvo vieninteliai Kalgario olimpiados prizininkams valdžios skirti pinigai. Atletai dar gavo ir premijas, kurios buvo pridėtos prie kasmečių jų stipendijų.
V.Vencienei, jei buvusios slidininkės neapgauna atmintis, buvo paskirta apie 12 tūkst. rublių – tais laikais išties nemažai. Tačiau olimpinė čempionė nespėjo laiku nuvykti į Maskvą pasiimti premijos ir patyrė nuostolių.
„Praėjus metams po Kalgario žaidynių gimdžiau dukterį, todėl pinigų nuvažiavau dar vėliau. Tais laikais rubliai nuvertėjo vos ne per naktį, tad iš mano premijos nieko gera neliko“, – apie tai, kaip prarado nemažą sumą, papasakojo olimpinė čempionė.
Pinigus „iš vokelio“ V.Vencienė leido lengvai. Kur ta suma dingo?
Sportininkės vyras tada juokavo: „Išvažiavai į varžybas ir parsivežei 33 poras batų“. Tačiau buvusi slidininkė pirko ne vien aprangą ir avalynę – įsigijo brangią muzikos aparatūrą, televizorių.
Ar lengva sportininkams buvo leisti pinigus, kuriems uždirbti prireikė išlieti kibirus prakaito? „Švaisčiau lengva ranka, – nusijuokė V.Vencienė. – Atrodė, kad man, sportininkei, pinigų niekada nepristigs“.
