Suderinti susitikimą su Monika gana sunku. Tarptautinę operos solistės karjerą pradedanti kaunietė šiuo metu yra užsivertusi darbais. Vokalo pamokos, pasirodymai Kauno muzikiniame teatre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, atrankos į spektaklius, vykstančius Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir kitose šalyse, – tai tik dalis jos veiklos.
Prabėgus vos vienai dienai po mūsų pokalbio M.Sakalauskaitė ir vėl buvo užsienyje. Šįkart derino detales dėl pasirodymo Dubajuje.
„Galima sakyti, kad gyvenu ant lagaminų“, – juokėsi Monika, šiuo metu besiruošianti operoms rusų ir prancūzų kalbomis.
Vis dėlto ji pati save vadina ne karjeros, o šeimos žmogumi. Todėl atradusi laisvą akimirką Monika stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su brangiais žmonėmis. Dėl šeimos artumo M.Sakalauskaitė stengiasi ir kuo rečiau atsisakyti darbo Lietuvoje – būtent jis ją sulaiko gimtinėje.
Jauna moteris džiaugėsi, kad kol kas jai pavyksta suderinti asmeninį gyvenimą su profesine veikla. Tiesa, čia pagelbėja ir Monikos širdies draugo supratingumas.
„Jis pats daug keliauja, todėl labai gerai mane supranta. Jokių priekaištų iš jo nesulaukiu. Jaučiu tik begalinį palaikymą.
Apskritai esu šeimos žmogus, bet dabar reikia palaukti. Gyvenimas kartais priverčia perrikiuoti prioritetus. Vieną dieną suvoki, kad nebegali sėdėti rankų sudėjęs, turi veikti savo tikslo, šiuo atveju karjeros, labui. Juolab kad kol kas neturiu vaikų, kurie mane pririštų vienoje vietoje. Vis dėlto esu tikra, kad motinystė nesukliudytų man siekti svajonės, nes jeigu tikrai nori, viską gali suderinti“, – įsitikinusi Monika.
– Daugelis tikėjosi, kad paseksite mamos pėdomis ir tapsite popdainininke. Kodėl nusprendėte eiti sunkesniu operos solistės keliu?
– Atvirai kalbant, kaip tik ir pildau mamos svajonę. (Juokiasi.) Mama iš pradžių taip pat studijavo rimtąją muziką. Ji svajojo tapti operos soliste, bet taip jau susiklostė gyvenimas, kad ji pasuko kiek kita linkme. Todėl, kai baigiau devintą klasę, mama pasiūlė pabandyti stoti į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Kai baigiau ją, neturėjau kitų minčių kaip tik stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jau tuomet žinojau, ko noriu, kokie mano tikslai ir ką ruošiuosi veikti gyvenime. Buvau labai užtikrinta.
– Negi nesinorėjo maištauti dėl to, kad mama nulėmė jūsų veiklos kryptį?
– Nebuvau ta paauglė, kuri bėga iš namų ar nusikalsta. Tačiau jeigu konservatorijoje man būtų nepatikę, patikėkite, niekas nebūtų manęs privertęs ten stoti. Nesu iš tų žmonių, kuriuos kiti gali priversti ką nors padaryti.
Gražiuoju su manimi galima beveik dėl visko susitarti, bet jei tik pradeda mane spausti, nieko gero nelauk.
– Popscenoje atsidūrėte būdama vos ketverių metų. Ar vaikui tai nebuvo per didelė našta?
– Manau, kad tai neįkainojama patirtis. Tai mane daro išskirtinę, lyginant su kitais dainininkais. Juk aš turiu milžinišką patirtį scenoje. Be to, jau vaikystėje supratau, kas yra pareiga. Tarkime, jeigu koncertas prasidėdavo septintą valandą vakaro, neidavau į lauką žaisti, o ruošdavausi pasirodymui.
Man scena visada labai patiko, nebuvo jokios prievartos. Be to, jokia mama negali priversti vaiko ko nors daryti, ypač tokio mažo. Jeigu vaikas nenori dainuoti, tu jo niekaip nepriversi lipti ant scenos. Taip, galbūt jėga jį užstumsi, bet toks vaikas, atsidūręs scenoje, nieko nedarys.
Mano atveju šiokių tokių incidentų nutikdavo tik tada, kai sulaukiau septynerių metų. Būdavo, mama praneša auditorijai, kokia daina skambės, o aš atsisuku į ją ir sakau: „Aš šios dainos nedainuosiu. Nenoriu. Man ji negraži.“ Tada mama turėdavo paskelbti, kad keičiasi repertuaras. (Juokiasi.)
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
