Žaviausia krepšininke išrinktai Kauno komandos „Aistės-LSU-Paradis“ lyderei šis titulas glosto širdį, tačiau svarbiausia jai – sporto aukštumos.
190 centimetrų ūgio šviesiaplaukė šiaulietė L.Svarytė buvo iškilmingai apdovanota per Vilniaus pramogų ir poilsio centre „Belmontas“ vykusią 2014–2015 metų Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) uždarymo ceremoniją.
Konkurso „Mis krepšinis 2015“ nugalėtoja L.Svarytė tapo surinkusi beveik 3 tūkst. sirgalių balsų ir pelniusi žurnalo „Stilius“ simpatijas.
„Kitos merginos taip pat labai gražios ir žavios. Jeigu atvirai, ši pergalė man labai netikėta. Sužinojusi, kad laimėjau konkursą, nustebau“, – „Stiliui“ prisipažino L.Svarytė.
Vos paskelbus, kad tapo nugalėtoja, mergina sulaukė ne tik artimųjų ir daugybės krepšinio sirgalių sveikinimų. Dėmesį tituluotai sportininkei suskubo rodyti ir nepažįstami žmonės. Mergina neslėpė, kad vien interneto asmeninėje paskyroje į draugus iš karto pasiprašė keliolika gerbėjų.
Sportininkė ne tik daili, bet ir talentinga. Nors šįmet mergina nepasipuošė LMKL medaliu (Kauno „Aistės-LSU-Paradis“ komanda užėmė ketvirtąją vietą), ji yra antra pagal naudingumą ir geriausia kovotoja dėl atšokusio kamuolio.
Įspūdingą žaidimą L.Svarytė demonstruoja ne pirmą sezoną – ji buvo naudingiausia 2013–2014 metų sezono LMKL krepšininkė. Be to, praėjusiais metais sportininkė pirmą kartą gynė Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės garbę.
– Esate pripažinta žaviausia šalies krepšininke. Kur slypi moters žavesys?
– Moteris turi mylėti save – rūpintis išvaizda, savimi pasitikėti, domėtis mada, grožiu, būti šiuolaikiška, išsilavinusi.
– Krepšinio aikštelėje jus, kaip ir kitas komandos sportininkes, matome pasidažiusias. Gražiai norite atrodyti ir sportuodama?
– Žinoma. Mūsų komanda yra gražiausia ir stilingiausia Lietuvos moterų komanda. Prieš rungtynes daugelis mėgsta pasikvepinti, beveik visos pasidažo blakstienas, kai kurios net pasipudruoja ar naudoja skystąją maskuojamąją pudrą. Tuomet ir nuotraukose atrodome patrauklesnės, ir sirgaliams gražesnės. Aš pudros nenaudoju, tačiau akis pasiryškinu.
– Sunku patikėti, kad tokius duomenis turinti mergina nesusižavėjo modelio karjera, o pasirinko krepšinį. Pasiūlymų iš modelių agentūrų turbūt neatsigynėte?
– Modeliu niekada nenorėjau tapti, traukė sportas. Nors paauglystėje net ir tėvai ne kartą siūlė pamėginti modelio duonos. Jiems neretai buvo gaila žiūrėti į dukrą, kuri po krepšinio rungtynių į namus grįždavo su kraujosruvomis ant rankų ir kojų.
Esu sulaukusi vienos modelių agentūrų atstovų siūlymų pabandyti žengti podiumu, tačiau atsisakiau. Žinau, kad yra krepšininkių, kurios sugeba suderinti ir sportą, ir modelio darbą. Tačiau tai – ne man. Esu ne tik labai užsiėmusi, bet ir mėgstu pavalgyti.
Iš draugių žinau, kaip maitinasi ir kiek turi sverti modeliai. Obuolio per dieną man tikrai nepakaktų. O ką jau kalbėti apie tokią mitybą per treniruotes ir varžybas. Nė vienas sportininkas taip valgydamas pergalių nepasiektų.
– Suprantama, jog sportuojant reikia daug energijos, tačiau kaip reikėtų maitintis, kad ir kūno linijos būtų dailios, ir jėgų aikštelėje pakaktų?
– Sveriu 74 kilogramus. Dietų nesilaikau, valgau daug ir sočiai. Labiausiai patinka mamos paruošti patiekalai, ypač karbonadas su bulvių koše ir balta lietuviška mišraine. Kai būnu Šiauliuose, dažnai mamos prašau, kad išvirtų sriubos su šonkauliukais.
– Kaip ir daugelio rimtų sportininkų, jūsų dienotvarkė tikriausiai tiesiog sustyguota nuo ryto iki vakaro?
– Sezono metu gyvenu labai intensyviai. Keliuosi anksti ryte, nusiprausiu, papusryčiauju ir maždaug pusvalandžiui skubu į treniruoklių salę. Iš karto po to laukia krepšinio treniruotė, ji trunka 1,5–2 val. Tada laukia paskaitos Lietuvos sporto universitete, kur ketvirtus metus studijuoju turizmo ir sporto vadybą.
Pietų miegas – neišvengiama būtinybė. Kartais numingu vos 20 minučių, kartais porą valandų. Vakare vėl laukia krepšinio treniruotė. Po jos dažniausiai kimbu į mokslus.
– O laiko laisvalaikiui, mergaitiškiems pokalbiams su draugėmis, pagaliau pasivaikščiojimams po parduotuves ar miestą turite?
– Jeigu vakare lieka laiko, įsijungiu televizorių. Mėgstu išeiti į miestą, pasivaikščioti po parduotuves, tačiau tai būna nedažnai.
Pasibaigus sezonui laisvo laiko atsiras šiek tiek daugiau, tačiau dykinėti vis tiek nebus kada – laukia Studentų lygos krepšinio kovos, bakalauro darbo gynimas. Draugams ir draugėms, deja, laiko skiriu ne tiek, kiek norėčiau ar norėtų jie.
– Kada susidomėjote krepšiniu?
– Abu mano tėvai Birutė ir Alfonsas Svariai – daugkartiniai dviviečių dviračių čempionai. Sportas užkoduotas mano genuose. Nuo mažens lankiau žolės riedulį, plaukimą, tinklinį.
Trečioje klasėje sulaukiau pasiūlymo lankyti krepšinį, nes buvau aukščiausia ne tik tarp mergaičių, bet ir tarp berniukų. Nuėjau į kelias treniruotes, tačiau nepatiko treneris ir sportuoti atsisakiau.
Penktoje klasėje pakeičiau mokyklą, čia buvo krepšinio būrelis. Trenerė buvo puiki, netrukau susibičiuliauti su komandos draugėmis. Prisimenu, žaisti krepšinį taip patiko, kad į treniruotes iš namų išeidavau valanda anksčiau. Dešimtoje klasėje buvau pakviesta į Šiaulių „Rūtos“ komandą, tapau šalies jaunučių U16 rinktinės nare.
– Traumų intensyviai sportuojant tikriausiai sunku išvengti?
– Kol kas labai didelių traumų pavyko išvengti. Prieš mėnesį buvau kaip reikiant pasitempusi čiurną, tačiau dabar viskas gerai.
– Turite sėkmę lemiantį amuletą, o gal prieš rungtynes atliekate kokį nors ritualą, kad prisišauktumėte pergalę?
– Daikto, kuris prišauktų laimę ar sėkmę, neturiu. Vienintelis mano ritualas – prieš pat rungtynes paskambinu tėvams. Jie mane nuramina, padrąsina kovoti, stengtis, nugalėti.
– Už aikštelės ribų esate linksmo būdo, daug besišypsanti ir maloniai bendraujanti mergina. Per rungtynes jus sunku atpažinti – tampate rimta, net pikta kovotoja. Ar tai dėl įtampos?
– Besišypsančią krepšinio aikštelėje mane retai galima išvysti. Įtampa, susikaupimas, kova ir noras kuo geriau sužaisti daro savo.
– Pralaimėjimo kartėlį moteriškomis ašaromis yra tekę nuplauti?
– Visko būna. Priklauso nuo rungtynių svarbumo, taškų skirtumo. Šįmet kova dėl medalių buvo sunki. Liūdna, kad nepavyko jų užsikabinti. Po kiekvieno pralaimėjimo negailiu sau priekaištų, kad nepataikiau į krepšį, neatkovojau kamuolio.
– Koks krepšininkas jums labiausiai patinka?
– Mantas Kalnietis. Žaviuosi juo nuo vaikystės. Jis man visada atrodė vyriškas, patrauklus, malonus ir labai geras žaidėjas.
– Krepšinį žiūrite per televizorių ar labiau traukia salės?
– Mieliau einu rungtynių, ypač moterų, stebėti gyvai. Jeigu nėra galimybės, žiūriu per televizorių, internetu.
Vyrų rungtynes, ypač per Europos, pasaulio čempionatus ir olimpiadas, žiūriu per televizorių.
– Kokiomis grožio priemonėmis kasdien naudojatės?
– Po treniruočių ir rungtynių rūpestingai nusiprausiu ir ištepu kūną losjonu, kad nesausėtų oda. Veidui naudoju kremą. Mano kosmetinėje visada yra „Christian Dior" tušas, akių šešėliai, lūpų blizgis. Vengiu pigios nekokybiškos kosmetikos. Perku brangią ir patikimą. Kvepalai yra nuolatinis palydovas. Mėgstu saldžius aromatus.
– Ar mėgstate lepintis masažu ir kitomis kūno procedūromis?
– Masažu rūpinasi komandos gydytoja. Dažniausiai jo prireikia po treniruočių ir varžybų. Į grožio centrus nevaikštau. Man kur kas geriau su draugėmis atsipalaiduoti centre, kur yra baseinas, sūkurinė vonia ir pirtys.
– Neabejoju, kad krepšininkės spintoje netrūksta sportinės aprangos. O puošnių drabužių turite?
– Vilkėdama sportinį kostiumą einu į treniruotes. Rengdamasi į paskaitas ar miestą renkuosi patogius džinsus arba sijoną, dažniausiai trumpą, palaidinę. Iškilmingesnėms progoms, kurių mano gyvenime nėra daug, velkuosi suknelę.
– Tikriausiai 190 centimetrų ūgio merginai išsirinkti drabužius ir batus nėra lengva?
– Patikėkite, ieškodama tinkamo dydžio gražių ir madingų drabužių tikrai nemažai vargstu. Bene didžiausia bėda – drabužių ilgis. Jeigu perku palaidines, sukneles ar švarkus ilgomis rankovėmis, vis tiek atrodau lyg vilkėčiau drabužį trijų ketvirčių rankovėmis. Rasti džinsus taip pat nelengva. Žinau kelias parduotuves, kur yra man tinkamų. Mano kojos dydis 42 dydžio, todėl gražių batų tenka kaip reikiant paieškoti.
– Ar avite aukštakulnius batelius?
– Neseniai nusipirkau dailius aukštakulnius, bet buvau apsiavusi tik kartą. Tikiuosi, bus ir daugiau progų.
– Naktiniai klubai ir linksmybės iki paryčių netraukia?
– Naktinėti klubuose, kur vartojamas alkoholis, negaliu, nes įprastai ryte laukia treniruotė. Nemiegojus visą naktį rodyti gerus rezultatus aikštelėje būtų itin sunku.
– Vyro dairysitės tarp krepšininkų? O gal ūgis meilei nėra svarbus?
– Jeigu rimtai įsimylėčiau, turbūt nei ūgis, nei visa kita nebūtų svarbu. Tačiau akys krypsta į aukštesnius vaikinus, kurie, kaip paaiškėja, dažniausiai yra krepšininkai.
– Ar renkantis antrąją pusę kartelė aukštai iškelta?
– Vyras taip pat turi mylėti save – būti tvarkingas, pasitempęs. Taip pat svarbu, kad būtų dėmesingas, rūpestingas, turėtų veiklos, o ne vien po darbo sėdėtų ir būtų įsistebeilijęs į laikrodį laukdamas, kada baigsis mano treniruotė ar rungtynės.
Labai nepatinka šiurkštūs, nemandagūs, kone visomis progomis sportinę aprangą vilkintys vyrai.
– Ne paslaptis, kad daugelis merginų svajoja apie turtingą vyrą. Mano, kad tokį sutikusios bus apipiltos gėrybėmis ir gyvens lyg karalienės.
– Laimės piniguose ir turtuose neieškau. Kur kas svarbiau žmogaus nuoširdumas ir jausmai.
– Kas jums yra meilė?
– Jausmas, kurį sunku išreikšti žodžiais, kurio neįmanoma pamiršti visą gyvenimą.
– Ko reikia, kad žmogus jaustųsi laimingas?
– Šypsenos veide ir pozityvaus mąstymo. Man to netrūksta.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
